MAKROZOOBENTOSO ĮVAIROVĖ IR VANDENS KOKYBĖS ĮVERTINIMAS PAGAL JĮ MŪŠOS UPĖJE, PASVALIO RAJONE

Transcription

1 ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS TECHNOLOGIJOS IR GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS APLINKOTYROS KATEDRA Dovydas Jasiūnas MAKROZOOBENTOSO ĮVAIROVĖ IR VANDENS KOKYBĖS ĮVERTINIMAS PAGAL JĮ MŪŠOS UPĖJE, PASVALIO RAJONE Bakalauro darbas Ekologijos ir aplinkotyros bakalauro studijų programa Vadovas lekt. dr. Martynas Kazlauskas Šiauliai, 2014

2 TURINYS 1. ĮVADAS LITERATŪROS APŽVALGA Makrozoobentoso įvairovė Plokščiosios kirmėlės (Plathelminthes) Moliuskai (Mollusca) Vėžiagyviai (Crustacea) Vabzdžiai (Insecta) Rūšių nustatymo kriterijai ir priemonės Anksčiau atliktų tyrimų apžvalga Upių tarša antropogeniniais teršalais Antropogeninės taršos poveikis makrozoobentosui Vandens kokybės nustatymo metodai pagal makrozoobentosą DARBO OBJEKTAS IR METODAI Terminai ir apibrėžimai Tyrimo laikas ir vieta Makrozoobentosinių organizmų rinkimas ir vandens kokybės vertinimas REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS Rasti makrozoobentosiniai organizmai Vandens kokybė pagal DUFI Vandens kokybė pagal BMWP metodą Mūšos upės vandens kokybės biologinių tyrimų gautų rezultatų aptarimas Mūšos upės vandens kokybės bioindikacinių rodiklių kaita IŠVADOS SANTRAUKA SUMMARY LITERATŪROS SĄRAŠAS PRIEDAI

3 1. ĮVADAS Apie 97% pasaulio vandens yra vandenynuose. Gėlas vanduo sudaro tik labai mažą dalį (2,38%) visame pasaulio vandens balanse, beveik trečdalis jo yra ledynų pavidalu, požeminis vanduo sudaro 0,63 %, paviršinis 0,02 % (Baltrėnas, 2008). Per parą žmogus suvartoja 2 3 litrus vandens arba 1 m 3 per metus. Visi sausumos gyvūnai per metus jo suvartoja arti 100 km 3. Daug daugiau vandens įsiurbia planetos augalai. Fotosintezės būdu jie išgarina apie 40 tūkst. km 3 vandens per metus, t. y. maždaug tiek, kiek jo nuteka visomis upėmis į pasaulio vandenyną. Be vandens nebūtų galima žmogaus ūkinė ir kultūrinė veikla, nevyktų daugelis cheminių reakcijų, geografinių ir geologinių procesų Žemėje (Garunkštis, 1988). Didžiausi vandens naudotojai ir teršėjai yra stambūs miestai, pramonės įmonės, elektrinės. Gyvenvietėms ir pramonės įmonėms patogu leisti savo nuotekas į gretimas upes ir ežerus, nemažai biogeninių teršalų patenka į upes iš žemės ūkio. Upės vandens kokybę nusako jos fizinių, cheminių ir biologinių ypatybių visuma. Pagrindinis biologinis upių būklės rodiklis yra dugno bestuburių bendrijų įvairovė (Dainytė, 2010). Šiame darbe bus nagrinėjama biologiniai upių indikatoriai. Taip pat norint gauti kuo tikslesnius rezultatus atliekant upių vandens kokybės tyrimus pagal dugno bestuburius, reikia atkreipti dėmesį ir į tokias upės hidrologines bei morfologines savybes kaip vandens lygio upėje svyravimas, srauto greitis, ištirpusių medžiagų kiekis, taip pat vandens temperatūra, grunto savybes (Tumas, 2003). Dugno bestuburius sudaro daugelis tokių dugne gyvenančių gyvūnų kaip: mažašerės žieduotosios kirmėlės, minkštakūniai, vėžiagyviai ir vabzdžių lervos. Jų rūšių gausa ir rūšių pasiskirstymas priklauso nuo užterštumo: didėjant užterštumui išnyksta oligosaprobinės rūšys, prisitaikiusios gyventi deguonies prisotintame vandenyje, o jas pakeičia polisaprobai, kurie gali gyventi didelio užterštumo sąlygomis ir tenkintis minimaliu deguonies kiekiu (LAND ). Nuo 2006 m. Lietuvos upių ekologinės būklės vertinimui pagal dugno bestuburius yra naudojamas Danijos indeksas upių faunai (DIUF). Danijos indekse upių faunai yra revizuotas indikatorinių taksonų sąrašas. Šie gyvūnai gyvena sąlyginai nuolat tam tikroje upės vietoje ir yra jautrūs vandens kokybės pokyčiams, todėl jie naudojami kaip vandens kokybės nustatymo indikatoriai, rodantys ilgalaikę vandens būklę bei upės tinkamumą gyvybei. Upių vandens ekologinės būklės vertinimas pagal makrozoobentosą yra taikomas daugelyje pasaulio šalių todėl, kad jis pasižymi tiksliu ilgalaikės vandens kokybės nustatymu, taip pat šis metodas nereikalauja didelių materialinių lėšų (Aplinkos apsaugos agentūra, 2013). 3

4 Šio darbo esmė yra atlikti vandens kokybės tyrimus Mūšos upei įtekant į Pasvalio rajoną ir ištekant, o gautus duomenis palyginti taip nustatant, ar pakito upės vandens kokybė tekant per Pasvalio rajoną. Tikslas: Pasirinktose Mūšos upės vietose nustatyti makrozoobentosinių organizmų grupes ir pagal juos įvertinti upės vandens kokybę. Uždaviniai: 1. Atlikus išsamią literatūros analizę, motyvuotai pasirinkti esamą arba sukurti tyrimų metodiką. 2. Pasirinktose Mūšos upės vietose surinkti ir apibūdinti makrozoobentosinius organizmus ir pagal gautus rezultatus nustatyti vandens kokybę skirtingose upės vietose. 3. Gautus biologinių tyrimų rezultatus palyginti su anksčiau atliktų įvairių vandens kokybės tyrimų rezultatais. 4

5 2. LITERATŪROS APŽVALGA Šiame skyriuje aptariamos tokių Lietuvoje aptinkamų makrozoobentosinių organizmų kaip žieduotosios kirmėlės (Annelida), plokščiosios kirmėlės (Plathelminthes), minkštakūniai (Mollusca), vėžiagyviai (Crustacea) ir vabzdžiai (Insecta) (jų lervos ir suaugėliai). Apžvelgiami svarbiausi požymiai, pagal kuriuos yra atskiriami individai. Pateikiama dažniausiai Lietuvos upėse aptinkamų makrozoobentosinių gyvūnų pavyzdžiai lietuviškais (jeigu yra) ir lotyniškais pavadinimais, taip pat pateikiamos nuotraukos, kuriose galime pamatyti gyvūno išvaizdą ir formą. Apžvelgiami makrozoobentoso rūšių nustatymo kriterijai ir priemonės, bei anksčiau atliktų tyrimų tikslai ir gauti rezultatai Lietuvoje ir Pasaulyje. Naudojantis įvairia literatūra apžvelgiami dažniausiai pasitaikantys ir didžiausią žalą Lietuvos upėms darantys antropogeninės taršos teršalai, jų tipai ir patekimas į Lietuvos upes. Apžvelgiamas antropogeninės taršos poveikis upių makrozoobentosui ir jų rūšių gausumo priklausomybė nuo vandens kokybės. Pateikiama, kokios makrozoobentosinių gyvūnų rūšys prisitaikiusios gyventi deguonies prisotintame vandenyje ir kokios rūšys gali gyventi didelio užterštumo sąlygomis ir tenkintis minimaliu deguonies kiekiu. Paskutiniame literatūros apžvalgos poskyryje apžvelgiami vandens kokybės nustatymo metodai pagal makrozoobentosą, šiame poskyryje apžvelgiama, kokie dažniausiai yra taikomi metodai Lietuvoje ir pasaulyje, metodų pagrindiniai principai, formulės ir lentelės. Plačiau apžvelgiamas Danijos upių faunos indekso (DUFI) metodas, nes jis dažniausiai naudojamas Lietuve ir pasaulyje upių vandens kokybės tyrimams pagal biologinius indikatorius Makrozoobentoso įvairovė Žieduotosios kirmėlės (Annelida) Mažašerės žieduotosios kirmėlės (Oligochaeta) yra smulkūs bentosiniai organizmai. Kiekvieno vandens telkinio dugne gyvena daug įvairaus dydžio, panašių į sliekus, kirmelių. Vienos jų yra iki 1 cm ilgio, kitos nuo 1 iki 3 cm ilgio, trečios itin ilgos ir ketvirtos beveik dirvinio slieko ilgio (Tumas, 2003). Lietuvos gėluose vandenyse vyrauja Naididae ir Tubificidae šeimų mažašerės. Jos gyvena dumblėto grunto viršutiniame sluoksnyje ir minta detritu. Labai užterštame organinėmis medžiagomis vandenyje tubifeksų (Tubifex tubifex) susikaupia apie 1 kg/m 2. Jomis minta 5

6 bentofaginės žuvys. Tarp mažašerių yra ir parazitų, Lietuvoje žinomas plačiažnyplių vėžių parazitas Branchiobdella. Jo sandara labai panaši į dėlės (Kazlauskas, 1988). Nuo 1928 m. remiamasi Michaelseno oligochetų klasifikacija klasė dalijama į 4 būrius: Plesiopora plesiotheca, Plesiopora prosotheca, Prosopora, Opisthopora, pagal kitą klasifikaciją klasė dalijama į 2 būrius tai vandens mažašerių ir sliekų būriai. Pagal antrąją klasifikaciją vandens mažašerės apima pirmuosius du Michaelseno būrius, tai 1 3 mm ilgio vandens gyventojai Aelosoma, kurie gyvena ant vandens augalų arba plaukioja. Ežeruose aptinkama Nais, Stylaria, Tubifex (Kazlauskas, 1988). Mažašerių kirmėlių kūnas segmentuotas, kiekviename narelyje, išskyrus pirmąjį, turi kuokštais išsidėsčiusius šerelius. Mažašerės kirmėlės aptinkamos įvairių tipų vandens telkiniuose, taip pat ir labai stipriai užterštuose. Jos atlieka svarbų vaidmenį perdirbant organines liekanas, apvalant vandenį (Kontautas, 2001). Lietuvos upėse dažnai aptinkamos: Stylaria lacustris (L.) (1 pav. A) kūno ilgis iki 20 mm, kūnas skaidrus tiktais priekinė kūno dalis kiek gelsva. Galvos skiautė suplota ir turi ilgą čiuptuvą "striaubliuką". Kūno šereliai gana ilgi ir stori. Turi gerai išsivysčiusias akis. Gyvena upių pakrantėse tarp augalų arba panirusių lentgalių. Gerai plaukioja. Chaetogaster sp. pilvašerė, kūno ilgis apie 6 mm. Šereliai išsidėstę pilvinėje kūno pusėje, kuokštais. Gyvena įvairiuose vandenyse ant augalų, plėšri. Tubifex tubifex (O. F. Muller) (1 pav. B) kūno ilgis apie 85 mm. Gyvena galvinę kūno dalimi įsiraususi į gruntą, o užpakalinis kūno galas atlieka ritmingus banguojančius judesius. Gyvena net gana užterštuose vandens telkiniuose. Lumbriculus variegatus (O. F. Muller) (1 pav. C) kūno ilgis apie 80 mm. Gyvena įvairiuose vandenyse dumble tarp augalų. Kūnas raudonos arba rudos spalvos (Gecevičiūtė, 1978). A B C 1 pav. Mažašerės žieduotosios kirmėlės: A Stylaria lacustris B Tubifex tubifex C Lumbriculus variegatus (Encyclopedia of Life, 2013) 6

7 Dėlės (Hirudinea). Šiai klasei priklauso apie 300 parazitinių ar plėšriųjų kirmėlių rūšių, kuriu vidutinis ilgis 3 10 cm. Jų kūnas sudarytas iš 33 segmentų, suplotas dorsoventraliai. Kiekvieno segmento išorėje yra po keletą žiedų, todėl išorinis žieduotumas neatitinka vidaus segmentacijos. Dauguma gėlavandenės, nors kai kurios gyvena jūrose ir sausumoje. Celomas redukuotas ir virtęs lakūnų (sinusų) sistema. Kūno priekinėje dalyje yra burnos siurbtukas, o gale stiprus analinis siurbtukas. Dėlės yra hermafroditai. Išskiriami 2 poklasiai: 1. poklasis. Senovinės dėlės (Archihirudinea). Būrys šeriuotosios dėlės (Kazlauskas 1988). 2. poklasis. Tikrosios dėlės (Euhirudinea). Turi 3 būrius: 1 būrys. Straubliuotosios dėlės (Rhynchobdellida). Lietuvos upėse neretai aptinkama po akmenimis plokščioji dėlė (Glossiphonia complanata L.). Žuvinė dėlė (Piscicola geometra) ežeruose ir tvenkiniuose. Antinė dėlė (Protoclepsis tessulata O. F. Muller) dažna Žuvinte arba kur gausu laukinių ančių. 2 būrys. Žanduotosios dėlės (Gnathobdellida). Joms priklauso Lietuvoje tapusi gana reta medicininė dėlė (Hirudo medicinalis L.). 3 būrys. Rykliadėlės (Pharyngobdellida). Lietuvoje dažna upėse ir ežeruose Moliuskinė dėlė (Erpobdella octoculata L.) (Kazlauskas, 1988). Dauguma dėlių gyvena gėluose negiliuose vandenyse: upėse, ežeruose ir tvenkiniuose. Jos nejautrios deguonies trūkumui, todėl gyvena ir labai užterštuose vandenyse. Trys ketvirtadaliai dėlių yra ektoparazitai, kraujasiurbiai. Puola žuvis, varliagyvius, paukščius, bei žinduolius (Kazlauskas, 1988). Lietuvos upėse dažnai aptinkamos: Glossiphonia complanata (L.) (2 pav. A) sraiginė dėlė arba didžioji plokščioji dėlė. Kūno ilgis iki 27 mm (vidutiniškai susitraukusios). Gyvena įvairiuose vandenyse, minta sraigėmis bei vabzdžių lervomis siurbia jų kraują. Spalva įvairi žalsvos arba gelsvos. Glossiphonia heteroclita (L.) mažoji sraiginė dėlė. Kūno ilgis 6 13 mm. Kūnas gelsvos arba geltonos spalvos. Gyvena prisitvirtinusios ant sraigių. Haemopis sanguisuga (L.) didžioji kumeldėlė. Kūno ilgis mm. Gyvena įvairiuose vandenyse, minta smulkiais bestuburiais. Kūnas tamsios, kartais net juodos spalvos. Dažniausiai aptinkama tarp augalų prie dugno. Hemiclepsis marginata (O. F. Muller) (2 pav. B) mažoji kumeldėlė. Kūno ilgis mm. Laikinas žuvų bei varliagyvių parazitas, kūnas žalsvai rudos arba rudos spalvos. Helobdella stagnalis (L.) kūno ilgis mm. Gyvena įvairiuose vandenyse, minta įvairiais bestuburiais. Pilkos arba gelsvos spalvos. 7

8 Piscicola geometra (L.) (2 pav. C) žuvinė dėlė, kūno ilgis mm. Įvairių žuvų laikini ektoparazitai. Spalva pilka arba gelsva (Gecevičiūtė, 1978). A B C 2 pav. Dėlės: A Glossiphonia complanata, B Hemiclepsis marginata, C Piscicola geometra (Encyclopedia of Life, 2013) Herpobdella octoculata (L.) moliuskinė dėlė. Kūno ilgis iki 60 mm. Gyvena tiek stovinčiuose, tiek ir tekančiuose vandens telkiniuose. Minta bestuburiais. Spalva įvairi su tamsesnėmis ir šviesesnėmis dėmėmis (Kontautas, 2001) Plokščiosios kirmėlės (Plathelminthes) Blakstienuotosios kirmėlės (Turbellaria) gėlavandenių blakstienuotųjų kirmėlių kūno ilgis 1 3 cm, ovalios formos. Dažniausiai gyvena pavėsingose vandens telkinio vietose, tarp augalų arba vandens augalų lapų apatinėje pusėje, ant panirusių medžių šakų, nukritusių lentgalių. Neryškių, balzganų, rusvų, bei juodų spalvų. Visas kūnas, ypač apatinė jo pusė, padengta blakstienėlėmis, kurias virpindamos kirmėlės, dažniausia nekeisdamos kūno formos, šliaužia arba plaukioja. Dauguma plėšrios, minta įvairiais smulkiais gyvūnais, kai kurios pasižymi regeneracija (Gecevičiūtė, 1978). Burna pilvo pusėje, apie vidurį. Turbeliarijų yra daug rūšių, aptinkamų jūrose, gėluose vandenyse ar drėgnose vietose. Kai kurios jų dažnos ir mūsų upeliuose. Vienos rūšys aptinkamos švaresniuose ir sraunesniuose upeliuose, kitos nesmarkiai užterštuose, stovinčiuose ir lėtai tekančiuose (Kontautas, 2001). Lietuvos upėse dažnai aptinkamos: Dendrocoelum lacteum (O. F. Muller) (3 pav. A) pieninė arba baltoji planarija. Balzganos arba pieno spalvos kirmėlė, kūno ilgis 26 mm. Priekinėje kūno dalyje yra dvi skiaučių pavidalo išaugos, išplitusios įvairiuose vandenyse. Dažniausiai randama tarp pūvančių lapų, panirusių šakų apatinėje pusėje. 8

9 Planaria torva (O. F. Muller) (3 pav. B) tamsios spalvos, kūno ilgis iki 20 mm. Priekinis kūno galas apvalus, turi dvi akis. Gyvena stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. A B C 3 pav. Blakstienuotosios kirmėlės: A Dendrocoelum lacteum, B Planaria torva, C Dugesia lugubris (Encyclopedia of Life, 2013) Dugesia lugubris (Schmidt) (3 pav. C) gedulingoji planarija. Kūno ilgis iki 20 mm. Priekinis kūno galas trikampio pavidalo, turi dvi akis. Gyvena stovinčiuose bei lėtai tekančiuose vandenyse. Spalva juodai ruda (Gecevičiūtė, 1978) Moliuskai (Mollusca) Moliuskai yra viena gausiausių gyvūnų grupių. Jie skirstomi į potipius ir klases. Lietuvos vandenyse gausu dvigeldžių (Bivalvia) ir pilvakojų (Gastropoda) moliuskų. Iš smulkių dvigeldžių paminėtina dreisena (Dreissena polymorpha Pallas). Dreisena yra trikampės formos ir gyvena kolonijomis. Jų lervos kuojų, karšių, sazanų (laukinių karpių), ungurių ir kitų žuvų maistas. Ant akmenų ir povandeninės augalijos gyvena pilvakojai moliuskai (Gastropoda) sraigės. Dažniausiai sutinkama didžioji kūdrinukė (Limnea stagnalis L.) (Tumas, 2003). Dvigeldžiai (Bivalvia, arba Lamellibranchia) iš viso apie rūšių, įskaitant ir jūrinius dvigeldžius. Šiems moliuskams būdinga dvišalė simetrija: kūną iš šonų gaubia dvi kriauklės susijungusios ligamentu, kuris laiko kriaukles prasivėrusias. Kriaukles suglaudžia 1 ar 2 stiprūs suveriamieji raumenys ir sandariai uždaro prie dangtelio esantis užraktas iškilimai vienoje kriauklės pusėje ir juos atitinkantys įdubimai kitoje. Jų paviršius padengtas plonų konchiolinių sluoksnių, o po juo yra storas kalkinis prizminis sluoksnis. Dvigeldžiai gamtoje labai svarbūs vandens valytojai, nes dreisenos ar midijos per parą apvalo kelis šimtus kubinių metrų vandens, todėl vadinamos biofiltratoriais. 9

10 Dauguma dvigeldžių rausiasi smėlėtame ar dumblėtame grunte, dalis jų yra sėslūs, prisitvirtinę prie kieto substrato bisuso siūlais. Smulkus dvigeldžiai yra bentofaginių žuvų maistas. Dreisenos Lietuvoje išplatintos gerokai papildė kuojų ir karšių mitybinę bazę (Kazlauskas, 1988). Dvigeldžiai moliuskai suskirstyti į 4 būrius: 1 būrys: Plunksnažiauniai, 550 rūšių paplitę Šiaurės jūroje. 2 būrys: Siūlažiauniai, 2200 rūšių, paplitę jūrose. 3 būrys: Plokštėtažiauniai. Lietuvoje dažnos perluotės, bedantės, žirnutės, dreisenos. 4 būrys. Pertvaražiauniai. Paplitusi vandenynuose (Kazlauskas, 1988). Lietuvos upėse dažniausiai aptinkamos: Anodonta sp. (4 pav. A) bedantė. Kriauklės ilgis mm, dažniausiai daugiau ar mažiau išsipūtusi ir ištįsusi. Mantijos pakraščiai užpakalinėje dalyje yra rudimentiniai ir sudaro 2 sifonus. Kiauto užraktas be dantų. Gyvena upėse, ežeruose bei vandens telkiniuose. Unio sp. (4 pav. B) perluotė. Kiauto ilgis mm. Kiautas storas, išsipūtusiais šonais, iškila viršūne. Kiauto užraktas su pagrindiniais ir šoniniais dantimis.gyvena įvairiuose gėluose vandenyse. Sphaeriums sp. sferinukė. Kiauto ilgis iki 20 mm. Kiautas nedidelis, plonas, užraktas siauras, ligamentas įdubęs, iš lauko pusės beveik nematomas. Gyvena stovinčiuose bei lėtai tekančiuose vandenyse. Pisidium sp. žirninukė. Kiautas mažas iki 11 mm. Dažniausiai kiaušinio pavidalo ir nevienodo dydžio geldelėmis. Iš jų užpakalinė dalis daug trumpesnė už priekinę, kiautas dažniausiai įkypai trikampis. Gyvena upėse bei ežeruose dumblėtame dugne. Dreissena polymorpha (Pallas) (4 pav. C) dreisena. Kiautas vidutinio dydžio mm, be perlamutrinio sluoksnio. Užrakto dantų nėra. Gyvena įvairiuose vandenyse, sudarydamos dideles kolonijas (Gecevičiūtė, 1978). A B C 4 pav. Dvigeldžiai moliuskai: A Anodonta sp. B Unio sp. C Dreissena polymorpha (Encyclopedia of Life, 2013) 10

11 Pilvakojai (Gastropoda) iš viso rūšių, tačiau dauguma jų yra jūros gyventojai ir tik nedidelė dalis gyvena gėluose vandenyse ar sausumoje. Kūną sudaro galva su čiuopikliais ir akimis, liemuo ir koja. Koja turi platų padą, kurio padedama šliaužia. Liemuo paprastai būna susisuktoje kriauklėje, taigi pilvakojai asimetriški gyvūnai. Asimetriški ir jų vidaus organai. Galvos dalis ryškiai skiriasi nuo kūno, nes joje matyti 1 2 poros čiuopiklių ir akys. Raumeninga koja taip pat skiriasi nuo liemens, susitraukdami pado raumenis banguoja ir stumia moliuską į priekį. Pilvakojų moliuskų, kaip ir kitų minkštakūnių, kriauklę formuoja dangos audinio raukšlė mantija. Moliuskui augant didėja ir storėja jo kriauklė. Pilvakojai jūrų gyventojai, tik nedaugelis prisitaikę gyventi gėluose vandenyse. Iš jų Lietuvoje aptinkama Bithynia, Viviparus, Valvata. Dalis plautinių irgi gėlavandeniai, iš viso gėluose vandenyse gyvena apie rūšių. Pilvakojai skirstomi į 2 poklasius: Priekiažiauniai (Streptoneura) ir Galažiauniai, plautiniai (Euthyneura) (Kazlauskas, 1988). 1. poklasis. Priekiažiauniai. Juriniai rečiau gėlavandeniai. Turi 2 būrius: 1 būrys: Dviprieširdiniai (Diotocardia). Lietuvos upėse ir ežeruose gyvena Theodoxus fluviatilis. Jų rausva baltai taškuota kriauklė būna apie 0,8 cm ilgio. 2 būrys: Vienprieširdiniai (Monotocardia). Jam priklauso 12 Lietuvos gėlavandenių rūšių. Tarp jų Viviparus viviparus, Valvata piscinalis, Bithynia tentaculata, Bithynia leachi. 2. poklasis. Galažiauniai ir plautiniai. Turi 4 būrius: 1 būrys: Skydagalviai (Cephalaspidea), beveik tik jūriniai gyvūnai. 2 būrys: Plikažiauniai (Nudibranchia), panašus į šliužus bilateraliniai moliuskai. 3 būrys: Gėlavandenės sraigės (Basommatophora). Lietuvos vandenyse gyvena ritininė sraigė (Planorbarius corneus), turklys (Limnaea stagnalis), mažoji kūdrinukė (Lymnaea truncatula). Ancylus fluviatilis paplitęs upeliuose. 4 būrys. Sausumos sraigės (Styllomatophora), gyvena sausumoje pamiškėse, parkuose, prie senų dvarų (Kazlauskas, 1988). Lietuvos upėse dažnai aptinkamos: Lymnaea stagnalis (L.) (5 pav. A) didžioji kūdrinukė. Kriauklės ilgis mm. Apvija tokio pat ilgio kaip ir anga, laiba, ištįsusi ir smaili. Apvijos apsisukimų 6 8, jų išsipūtimas mažas. Gyvena stovinčiuose ir lėtai tekančiuose augalų prižėlusiuose vandenyse. Lymnaea corvus Gmelin mažoji kūdrinukė. Kriauklė mm ilgio, kūgiška stora, tvirta. Apvijos apsisukimų 6 7, kurios didėja palengva. Apvija su skersiniais ruoželiais, ruda, dažnai purpurinės spalvos. Gyvena stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse, grioviuose, balose, ežeruose. 11

12 A B 5 pav. Pilvakojai moliuskai: A Lymnaea stagnalis, B Planorbis planorbis (Encyclopedia of Life, 2013) Lymnaea auricularia (L.) ausytoji kūdrinukė. Kriauklės mm. Kiautas plonomis sienelėmis, blizgantis, gelsvos spalvos su nevienodais skersiniais ir labai smulkiais tarpiniais ruoželiais. Apvijos 4 5 apsisukimai, greitai didėjantys ir labai išsipūtę. Gyvena įvairaus tipo ežerų, tvenkinių ir upių dugnę. Physa fontinalis (L.) puslėtoji kūdrinukė. Kriauklė 8 14 mm. Gyvūnas su kairiniu kiautu ir visi organai pasisukę į kairę. Apvijos apsisukimų 4. Gyvena ant vandens augalų skaidriame stovinčiame ar lėtai tekančiame vandenyje. Theodoxus fluviatilis (L.) Kriauklė 3 6 mm. Kiautas tvirtas storomis sienomis, perskelto kiaušinio pavidalo. Apvija iš 2,5 3,5 apsisukimų. Gyvena ant akmenų upėse ir ežeruose. Bithynia tentaculata (L.) čiuptuvinė bitinija. Kriauklė 8 12 mm. Kiautas kūgiškas, pusiau perregimas, lygus, gelsvos spalvos, su 5 6 greitai didėjančiais, išsipūtusiais apvijos apsisukimais. Gyvena įvairiuose ežeruose, upėse ir grioviuose. Coretus corneus (L.) raginė ritinukė. Kiautas didelis iki 33 mm, plokščias, diskinis. Apvijos apsisukimų 5 5,5, atskiri giliomis siūlėmis, taisyklingai didėja. Gyvena stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse tarp žolių. Planorbis planorbis (L.) (5 pav. B) apsiuvinė ritinukė. Kriauklė mm. Kiautas plokščias, gelsvos spalvos, storokas. Apvijos 5 6 palengva didėjantys apsisukimai, paskutinis beveik dvigubai didesnis už priešpaskutinį. Randama vandenyse su dumblingu dugnu. Anisus vortex (L.) paprastoji ritinukė. Kriauklė 8 11 mm. Kiautas plonas plokštelės pavidalo, diskinis. Apvijos 6,5 7 labai palengva didėjantys apsisukimai. Randama stovinčių ir lėtai tekančių vandenų žolėse (Gecevičiūtė, 1978). 12

13 Vėžiagyviai (Crustacea) Dešimtkojai (Decapoda) šis būrys apima stambiausius Lietuvos gėlųjų vandenų vėžiagyvius. Lietuvos upėse aptinkamos šios dvi rūšis: Pontastacus leptodactylus (Eschscholz) (6. pav. A) siauražnyplis vėžys. Žnyplės nejudamasis pirštas yra be išpjovos. Dažniausiai aptinkamas neužterštuose ežeruose ar upėse. Astacus astacus (L.) (6. pav. B) plačiažnyplis vėžys. Žnyplės nejudamasis pirštas iš vidinės pusės turi išpjovą, kurią apriboja dvi išaugos. Kūnas sudarytas iš galvos krūtinės, pilvelio ir galūnių. Kvėpuoja žiaunomis. Diena aptinkamas pačių išsikastuose urveliuose tarp akmenų, šaknų ar žolių. Minta stambesniais vandens bestuburiais, nevengia varlių ir žuvų. Aptinkamas ežeruose ir upėse (Kontautas, 2001). A B 6 pav. Dešimtkojai vėžiagyviai: A Pontastacus leptodactylus, B Astacus astacus (Encyclopedia of Life, 2013) Šoniplaukos (Amphipoda) iš viso 4500 rūšių, paplitę jūrose ir gėluose vandenyse, kai kurios gyvena ir sausumoje. Kūnas suspaustas iš šonų, neturi karapakso. Prie galvos prisijungę 1 2 krūtinės segmentai. Turi porą žandikojų, krūtinės kojos gali būti griebiamosios, jos turi žiauninius priedus. Priekinėmis pilvo kojelėmis šoniplauka iriasi, o paskutinėmis ilgosiomis šokinėja. Sausumoje gyvenančios šoniplaukos gali šokinėti lyg žiogai. Tarp krūtinės kojų yra peryklinė kamera, kurioje vystosi kiaušiniai. Vystymasis tiesioginis, išsirita mažos šoniplaukos (Carfi, 1999). Šoniplaukos mėgstamas žuvų maistas, todėl kai kurios rūšys yra aklimatizuojamos. Kauno mariose sėkmingai aklimatizuoti Chaetogammarus ir Pontogammarus genčių vėžiukai. Lietuvos upėse ir upeliuose gyvena Gammarus pulex (L.) (7 pav. A), deguonmėgis vėžiagyvis. Nemune ant akmenų paplitęs iš Kaspijos ir Juodosios jūrų baseino Corophium curvispinum (Sars.) (7 pav. B) (Gecevičiūtė, 1978). 13

14 A B 7 pav. Šoniplaukos: A Gammaruspulex, B Corophium curvispinum (Encyclopedia of Life, 2013) Irklakojai (Copepoda) laisvai gyvenančių ilgis 0,5 10,0 mm, kūnas sudarytas iš 5 galvos, 5 krūtinės ir 4 pilvelio segmentų. Galvoje yra 1 nauplijinė akis. Krutinės kojelės dvišakės, taip pat šeriuotos. Pilvelis be galūnių ir baigiasi analine skiaute su šakute. Patelių prie pilvelio yra 2 kiaušinių maišai. Gyvena įvairiuose vandenyse Lietuvos upėse aptinkamas: Diaptomus sp. (8 pav.) Kūno ilgis iki 5 mm, antenulės ilgesnės už kūną. Galvakrūtinė labai ištįsusi ir žymiai ilgesnė ir platesnė už pilvelį. Kai kurios rūšys spalvingos gyvena įvairiuose vandenyse, kartais upėse (Gecevičiūtė, 1978). 8 pav. Irklakojis Diaptomus sp. (Encyclopedia of Life, 2013) Vabzdžiai (Insecta) Daugelio vabzdžių žirgelių (Odonata), lašalų (Ephemeroptera), ankstyvių (Plecoptera), kabasparnių (Megaloptera), apsiuvų (Trichoptera), uodų trūkių (Chironomidae) lervos vystosi vandenyje. Skirtinguose vandens telkinių gruntuose gyvena skirtingos minėtų vabzdžių lervos. Labiausiai žuvų mėgstamos yra uodų trūkių lervos. Jų yra apie 100 rūšių. Jos gali gyventi dumble ir ten, kur dėl deguonies trūkumo kiti zoobentosiniai organizmai neišgyvena (Tumas, 2003). Vandens telkinių pakraščiuose, ant augalų ir akmenų randama lervų, įlindusių į įvairios formos vamzdelius. Tai apsiuvų lervos, jos namelius stato iš augalų lapų, pagaliukų, moliuskų 14

15 kiautelių ir net įvairaus dydžio smėlio grūdelių. Nameliai apsiuvas apsaugo nuo priešų (Tumas, 2003). Lašalai (Ephemeroptera) sparnai neturi jugalinės dalies, todėl jie būna kaip dieninių drugių suglausti virš nugaros. Sparnų tankus gyslotumas, priekiniai sparnai stambesni, užpakaliniai smulkūs arba jų visai nėra. Akys stambios, kartais dvigubos, antenos iš kelių narelių. Pilvo gale yra ilgi nariuoti siūliški cerkai ir kartais telsono vidurinis siūlas. Patinų priekinės kojos ilgos. Išsinėrę turi skaidrius plėvinius sparnus. Lervos (nimfos) mėgstamas daugelio žuvų maistas. Gyvena vandenyje, turi įvairias trachėjines žiaunas. Kūno forma gerai prisitaikiusios prie gyvenimo sąlygų. Lašalų lervos vystosi nuo 6 mėnesių iki 3 metų. Vystymosi pabaigoje po oda susidaro dujų sluoksnis, todėl lerva išplaukia į vandens paviršių. Plyšus krutinės nugarėlei, išsirita subimago. Maždaug per minutę išauga sparnai, skraido daugiausiai vakare ir naktį. Suaugę lašalai gyvena labai trumpai, todėl kai kurių rūšių (Caenis, Prosopistoma) patelės nespėja virsti imago. Apvaisintos patelės kiaušinius deda į vandenį ir čia pat žūva, todėl lašalai dar vadinami "vienadieniais". Gyvenančios Lietuvos srauniose upėse plokščios lašalų lervos (Heptagenia), gerai plaukiančios verpstiškos (Baetis, Isonychia), ropojančios akmenimis turi kibias kojas (Ephemarella). Ežeruose įsiraususios į gruntą paprastojo lašalo (Ephemera vulgata) lervos, ant povandeninių augalų gyvena greitai plaukiojančios dvisparnio lašalo (Cloeon dipterum) lervos dvigubomis trachėjinėmis žiaunomis. Dumblu ropoja Caenis lervos, kurių žiaunos pridengtos dviem dangteliais. Nemune ir Neryje molynų grunte gausu lakiaus (Polymitarcys virgo) lervų, iš kurių liepos gale išsivysto subimago. Lervos minta dumbliais ir detritu. Lašalų lervos geras vandens užterštumo rodiklis, nes daugelis yra oligosaprobinės, gyvenančios tik švariuose vandenyse. Srauniose kalnų upėse lervos žiaunomis prisisiurbia prie akmenų paviršiaus. Iš viso aprašyta apie 2000 rūšių, Lietuvoje 65. Tai primityviausi sparnuotieji vabzdžiai, kurių protėviai turėję dvi beveik vienodas sparnų poras, žinomi iš karbono periodo (Kazlauskas, 1988). Lietuvos upėse dažniausiai aptinkamos: Ephemera vulgata (L.) (9 pav. A) kūno ilgis mm. Gyvena molingame bei dumblėtame ežerų, bei upių dugne. Caenis sp. kūno ilgis mm. Gyvena srauniose upėse, dažniausiai po akmenimis. Lervos gelsvai žalios. Baetis sp. (9 pav. B) kūno ilgis 8 10 mm. Gyvena įvairiuose stovinčiuose vandenyse. 15

16 Cloen dipterum (L.) (9 pav. C) kūno ilgis iki 10 mm. Gyvena tvenkiniuose, balose, lėtai tekančiose upėse tarp augalų (Gecevičiūtė, 1978). A B C 9 pav. Lašalai: A Ephemera vulgata, B Baetis sp., C Cloen dipterum (Encyclopedia of Life, 2013) Ankstyvės (Plecoptera) kaip ir lašalai, labai sena, karbono periodą siekianti vandens vabzdžių grupė. Abi sparnų poros beveik vienodo dydžio, todėl sparnai susikloja ant nugaros. Dalies ankstyvių patinų sparnai redukuoti, antenos ilgos, burnos organai redukuoti, pilvelio gale yra du ilgi cerkai. Lervas irgi galima pažinti iš dviejų ilgų cerkų, jos gyvena vandenyje. Dalis jų turi siūliškas trachėjines žiaunas, plėšrios arba minta detritu, dumbliais. Iš 2000 žinomų ankstyvių rūšių Lietuvoje gyvena 35. Lietuvoje tai upių gyventojos, jau kovo ar net vasario mėn. per atodrėkius pradeda skraidyti kapnija (Capnia bifrons) (Kazlauskas, 1988). Gana dažnos Nemura genties ankstyvės. Stambiausios (iki 3 cm ilgio) Neryje ir Nemune gyvenančios ankstyvės Isogenus nubecula (Tumas, 2003). Viena iš dažniausiai aptinkamų rūšių: Perla sp. (10 pav.) kūno ilgis iki 20 mm. Aptinkama srauniose upėse po akmenimis (Gecevičiūtė, 1978). 10 pav. Ankstyvė Perla sp. (Encyclopedia of Life, 2013) Žirgeliai (Odonata) jų lervų kūnas būna ilgas arba storas ir trumpas. Aiškiai išsiskiria galva, krūtinė ir pilvelis. Antenos trumpos, didelės, išsipūtusios facetinės akys. Apatinėje galvos pusėje yra pakitusi apatinė lūpa kaukė, kuria lervos sugriebia maistą. Krūtinė sudaryta iš 3 16

17 segmentų, kurių 2-as ir 3-as suaugę. Juose matomos 2 porų sparnų užuomazgos. Krūtinės šonuose 3 poros kojelių, kurios susideda iš 5 narelių. Pilvelis sudarytas iš 10 tikrų ir 2 rudimentinių segmentų. Įvairiasparnių (Anisoptera) pobūrio lervų pilvelis užsibaigia analine piramide, o lygiasparnių (Zygopaera) trimis uodegos trachėjinėmis žiaunomis ir 2 išaugomis (cerkoidais). Gyvena įvairiuose stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse, dugne. Plėšrios. Kenkia žuvis minta jų mailiumi. Lietuvos upėse dažniausiai aptinkamos: Coenagrion puella (L.) (11 pav. A) strėlikė. kūno ilgis mm. Gyvena lėtai tekančiuose bei stovinčiuose vandenyse tarp žolių. Erythroma najas (Hansemann) dvispalvė strėlikė. Kūno ilgis mm. Gyvena įvairiuose vandenyse, išskyrus sraunias upes, tarp augalų. Aeshna grandis (L.) (11pav. B) didysis laumžirgis. Kūno ilgis mm. Aptinkamas įvairiuose vandenyse tarp augalų. Cordulia aenea (L.) kordulija. Kūno ilgis mm. Gyvena uždumblėjusiose upėse bei grioviuose (Gecevičiūtė, 1978). A B 11 pav. Žirgeliai: A Coenagrion puella, B Aeshna grandis (Encyclopedia of Life, 2013) Apsiuvos (Trichoptera) jų lervos turi 2 akis, rudimentines antenas. Galvos apačioje yra burna, kurioje yra didelė viršutinė lūpa, stiprus išlenkti žiauturiai ir nedideli žandai. Apatinėje lūpoje atsiveria voratinklinė liauka. Tarp pirmosios poros kojų daugelis lervų turi ilgą rago pavidalo išaugą. Pilvelis sudarytas iš 10 segmentų. Pagal formą apsiuvų lervos būna dvejopos: kampodeoidinės ir vikšrinės. Pirmosios lenktos formos, gyvena laisvai ir yra plėšrios. Jos namelių nestato ir gaudo kitų vabalų lervas. Upinių apsiuvų lervos mezga povandeninius tinklus ir jais gaudo dumblius. Antrosios vikšrinės iš akmenukų, kriauklyčių ar augalų liekanų statosi makšteles kuriuose ir gyvena. Dauguma jų minta detritu ir dumbliais. Gyvena upių pakrantėse, ežeruose, tvenkiniuose, grioviuose ir balose, dugne. 17

18 Lietuvos upėse dažniausiai aptinkamos: Limnophilus flavicornis (Fabr.) (12 pav. A) lerva vikšrinio tipo, kūno ilgis iki 28 mm. Gyvena negiliuose stovinčiuose vandenyse tarp augalų. Hydropsiche sp. lerva kampodeoidinio tipo, kūno ilgis iki 20 mm. Gyvena ežeruose bei upėse. Rhyacophila nubila (Zeterstedt) kūno ilgis mm. Lervos žalsvai violetinės, plėšrios. Gyvena šaltuose tekančiuose vandenyse. Polycentropus flavomaculatus (Pictet) (12 pav. B) kūno ilgis mm. Gyvena tekančių vandenų dumblėtame dugne, rečiau ežerų litoralėje (Gecevičiūtė, 1978). A B 12 pav. Apsiuvos: A Limnophilus flavicornis Fabr., B Polycentropus flavomaculatus (Encyclopedia of Life, 2013) Blakės (Hemiptera) jų kūno forma labai įvairi. Galvos apatinėje pusėje yra straubliukas, kuris kartais būna padengtas plokštele ir matomas tik jo galiukas. Vienų antenos iš viršaus matomos, kitų paslėptos. Pirmoji pora kojų griebiamojo tipo. Turi dvi poras sparnų, kurių pirmoji yra pusiau chitininė, o antra plėvinė. Kvėpuoja atmosferos deguonimi, dėl to dažnai iškyla į vandens paviršių. Gyvena stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse. Visos būna plėšrios. Dažniausiai Lietuvos vandenyse sutinkamos: Gerris paladum (F.) balinis čiuožikas. Kūno ilgis iki 20 mm. Aptinkamas stovinčiuose vandens telkiniuose jie čiuožia vandens paviršiumi. Plea minutissima (Fussel) plėja. Kūno ilgis iki 5 mm. Aptinkamas stovinčiuose vandenyse tarp augalų. Hydrometra sp. matininkas. Kūnas apie 10 kartų ilgesnis už plotą ir siekia iki 12 mm. Aptinkami pakrantėse ant viršvandeninių augalų lapų arba čiuožia vandens paviršiumi. Notonecta glauca (L.) (13 pav. A) paprastoji nugarplauka. Kūno ilgis virš 10 mm. Gyvena stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. 18

19 Nepa cinarea (L.) (13 pav. B) pilkoji skorpionblakė. Kūno ilgis mm. Aptinkamas visuose stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse tarp žolių, dugne. Ranatra lenearis (L.) (13 pav. C) ranatra. Kūnas ilgas, siauras iki 40 mm. Gyvena stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse prie dugno (Gecevičiūtė, 1978). A B C 13 pav. Blakės: A Notonecta glauca, B Nepa cinarea, C Ranatra lenearis (Encyclopedia of Life, 2013) Vabalai (Coleoptera) jų kūną sudaro galva, 3 krūtinės ir 6 pilvelio segmentai. Kiekvienas krūtinės segmentas turi po 1 porą kojų. Vabalų lervos ryškiai segmentuotos, galva krūtinės atžvilgiu gali būti tiesi, palinkusi į apačią arba į viršų. Galvoje aiškiai matomi chitinizuoti žandai, kurie kartais turi dantelius. Kojos gali būti šakotos, padengtos plaukeliais. Pilvelyje dažnai būna įvairios kvėpavimo funkciją atliekančios išaugos ir tariamosios nenariuotos kojelės. Vandenyje gyvenantieji vabalai bei jų lervos yra plėšrios. Vienį iš tokių vabalų gyvenančių Lietuvos upėse yra: 14 pav. Vabalas Acilius canaliculatus (Encyclopedia of Life, 2013) Acilius canaliculatus (Nic.) (14 pav.) rudoji dusia. Lervos ilgis iki 40 mm. Suaugęs vabalas siekia mm. Gyvena ežeruose, tvenkiniuose, upėse (Gecevičiūtė, 1978). Dvisparniai (Diptera) jų lervų kūnas ryškiai segmentuotas, kirmėlės, cilindro arba verpstės pavidalo. Dažniausiai bekojės, nors kai kurios turi tariamąsias kojeles. Dažnai kūnas būna padengtas šereliais, plaukeliais, plokštelėmis arba kitokiomis išaugomis. Kai kurios lervos begalvės, kai kurių kutikulė yra skaidri, todėl per ją aiškiai matomi vidaus organai. Vienos jų kvėpuoja atmosferos deguonimi, kitos vandenyje ištirpusiu deguonimi. Maitinasi augalais, 19

20 smulkiais bestuburiais bei detritu. Aptinkamos įvairaus tipo gėluose vandenyse, kartais gyvena smarkiai užterštuose telkiniuose. Dvisparnių lervomis maitinasi žuvys bei jų mailius. Dažniausiai Lietuvos vandenyse aptinkamos: Simulium sp. mašalas. Lervos kirmėlės pavidalo, apie 8 mm ilgio. Maitinasi detritu, smulkiais planktoniniais organizmais. Gyvena švariuose, srauniuose vandenyse. Deguonmėgis organizmas. Eristalis tenax (L.) lervos ilgis iki 20 mm. Gyvena įvairiuose kartais labai užterštuose vandenyse. Tabanus sp. (15 pav. A) sparva. Lerva pailgėjusios verpstės pavidalo, mm ilgio, Lerva bespalvė. Gyvena nedideliuose vandens telkiniuose smėlyje arba dumble, dažniausiai vandens ir sausumos sąlytyje. A B C 15 pav. Dvisparniai: A Tabanus sp., B Culex pipiens, C Chironomus plumosus (Encyclopedia of Life, 2013) Liriope sp. Lervų ilgis mm, ištęsto cilindro pavidalo. Gyvena stovinčių, dažnai užterštų vandens telkinių dugne. Culex pipiens (L.) (15 pav. B) paprastasis uodas. Lervos skaidrios arba žalsvai gelsvos, kūno ilgis 7 12 mm. Maitinasi smulkiais planktoniniais organizmais. Gyvena įvairiuose stovinčiuose nedideliuose, kartais laikinuose vandens telkiniuose. Anopheles maculipennis (Mg.) paprastasis maliarinis uodas. Lervos ilgis apie 10 mm, dažniausiai žalsvos spalvos. Minta smulkiais planktoniniais organizmais. Sugeba maitintis perifitonu. Gyvena nedideliuose vandens telkiniuose. Chironomus plumosus (L.) (15 pav. C) uodas trūklys. Lervos iki 30 mm ilgio, raudonos spalvos. Minta detritu. Gyvena tvenkinių, balų, eutrofinių ežerų dumble (Gecevičiūtė, 1978). 20

21 2.2. Rūšių nustatymo kriterijai ir priemonės Gyvūnų, o ypač bestuburių, pasaulyje yra labai daug. Vien tik vabzdžių priskaičiuojama daugiau nei milijonas rūšių. Todėl norint, kad rūšių pavadinimai tarpusavyje nepradėtų painiotis tokią gausybę rūšių reikia susisteminti. Pagrindinis sisteminis vienetas tai rūšis, kurios sąvoką dar XVII amžiuje įvedė švedų mokslininkas Karlas Linėjus. Kiekviena rūšis turi dviejų žodžių pavadinimą, iš jų pirmasis nurodo gentį, kuriai priskiriamas vienas ar kitas gyvūnas, o antrasis pačią rūšį. Dažnai pasitaiko, kad prie pavadinimo dar būna pateikta mokslininko pirmą kartą aprašiusio rūšį, pavardė ar jos santrumpa ir metai, kuriais ši rūšis pirmą kartą buvo aprašyta. Be pagrindinio sisteminio vieneto rūšies (taksono), yra ir daugelis kitų aukštesnių ir žemesnių. Vienas iš aukštesnių jau minėta gentis, einant toliau kelias gentis sieja šeima, šeimas būriai, paskui klasės ir tipai. Vienas iš žemesnių būtų porūšis. Be pagrindiniu taksonų (rūšis, gentis, šeima, būrys, tipas), gali būti ir tarpinių taksonų antbūrių, pobūrių ir panašiai, jie yra naudojami siekiant supaprastinti kai kurių ypač gausių gyvūnų rūšinių grupių sistematiką. Kadangi kai kurie, ypač smulkesni, gyvūnai Lietuvoje dar neturi lietuviškų nusistovėjusių pavadinimų, todėl yra pateikiami ir lotyniški pavadinimai (Kontautas, 2001). Norint atpažinti ir aprašyti kokį nors gyvūną, kurio mes nežinome, reikia naudotis lentelėmis arba atpažinimo vadovu kurie padeda nustatyti vieno ar kito gyvūno rūšį, gentį ar bent jau šeimą. Požymiai lentelėse parinkti tezės antitezės principu. Požymiai arba tinka gyvūnui, kurio vietą sistematikoje norime nustatyti, arba ne. Jei aprašytieji požymiai tinka, tai eilutės gale yra nuoroda, į kurią lentelės vietą toliau kreiptis, jei ne tai žiūrime kitą eilutę, kurioje aprašyti jau priešingi požymiai (Ivinskis, 2000). Tačiau ne visus rastus gyvūnus reikia apibūdinti iki rūšies, kitus užtenka apibūdinti iki genčių ar net šeimų, nes norint apibūdinti iki rūšies kai kuriuos gyvūnus reikia būti aukšto lygio specialistams ir turėti didelę patirtį apibūdinant bestuburius. Norint atpažinti dugno bestuburius reikalinga lupa arba binokuliarinis mikroskopas, nes kartais pasitaiko, kad norima kūno dalį apžiūrėti plika akimi nepavyks. Taip pat kaip norint nustatyti mažašerių kirmėlių rūšį reikia apžiūrėti, ar tie šereliai auga kuokštais, ir jei taip, tai reikia suskaičiuoti, kiek šerelių yra viename kuokšte, o tai padaryti be lūpos ar binokuliarinio mikroskopo neįmanoma (Kontautas, 2001). 21

22 2.3. Anksčiau atliktų tyrimų apžvalga Lietuvoje ištirtos 26 upės ir rasta 222 rūšys makrozoobentoso tyrimai buvo atlikti nuo 1960 metų iki 2003 metų. Iš jų dėlių 10, šoniplaukų 3, lašalų 19, ankstyvių 9, blakių 9, apsiuvų 25, uodo trūkio lervų 78, moliuskai 31 ir kitos (Tumas, 2003). Nemune rasta 214 rūšių zoobentoso, Šešupėje 106, Mūšoje 101, Tatuloje 84, Nevėžys 82, Verknėje 79 rūšys (Tumas, 2003) metais Lietuvos žemės ūkio universiteto (dabartinio Aleksandro Stulginskio universiteto) magistratūros studentė atliko tyrimą. Tyrimo metu buvo nustatytos bestuburių sisteminės grupės Nevėžio upės atkarpoje, tekančioje per Panevėžio miestą. Gauti rezultatai parodė upės vandens kokybę. Lyginant gautus rezultatus su valstybinio monitoringo rezultatais galime įžvelgti panašumą. Buvo nustatyta, kad Nevėžio upės vandens kokybė prieš Panevėžio miestą yra vidutiniška, o žemiau Panevėžio miesto upės vandens kokybė bloga. Studentė pateikė prielaidą, kad Panevėžio miestas teršia Nevėžio upę (Dainytė, 2010) metais tirta makrozoobentoso priklausomybė nuo upės ir grunto tipo. Straipsnyje nagrinėjama Merkio ir Šventosios upių makrozoobentoso gausumo, biomasės, rūšinės sudėties bei bioįvairovės indekso kaita 1999 m. balandžio spalio mėnesiais. Tyrimų duomenys parodė, kad makrozoobentoso gausumas, jo biomasė, bioįvairovės indeksas, rūšinė sudėtis ir vyraujančios rūšys priklauso nuo upės grunto tipo. Akmenuoto grunto biocenozėje rasta daugiausia makrozoobentosinių gyvūnų rūšių: Merkyje 78 rūšys, Šventojoje 87 rūšys. Jų gausumas balandžio mėnesį buvo mažiausias, o birželyje didžiausias. Vidutinis sezoninis bioįvairovės indeksas šio tipo grunte buvo didžiausias, lyginant su kitomis biocenozėmis. Mažiausias rūšių skaičius nustatytas smėlio su detritu grunto biocenozėje (Merkys 19 rūšys, Šventoji 27 rūšys) (Pliūraitė, 2001) metais tirtas makrozoobentoso priklausomybė nuo upės vagos. Ištirta trijų Merkio baseino upių (Spengla, Amarnia, Grūda) skirtingose atkarpose (natūrali miške, tiesinta miške, tiesinta laukuose) makrozoobentoso rūšinė sudėtis ir gausumas. Natūraliose tirtų upių atkarpose miške srovės greitis ir debitas buvo didesni, o vagos užaugimas augalais ir tiesioginis saulės patekimas į upės vagą mažesni, lyginant su tiesintomis upių atkarpomis. Tirtų upių atkarpose nustatyti 72 makrozoobentoso taksonai, priklausantys 48 šeimoms. 18 makrozoobentoso taksonų aptikta tik natūraliose tirtų upių atkarpose miške, ir 7 tik tiesintose tirtų upių atkarpose. Tyrimais nustatyta, kad toje pačioje upėje didžiausias bendras makrozoobentoso ir taksonų skaičius buvo natūralioje upių atkarpoje miške, o mažiausias tiesintoje atkarpoje laukuose (Gegužis, 2012). 22

23 Apžvelgiant 2011 metų valstybinio upių monitoringo duomenis, kurie gauti tiriant upių vandens kokybę DIUF metodu, galime teigti, kad blogiausia vandens kokybė nustatyta Šyšos upėje ties Rumšais, o geriausia vandens kokybė pagal monitoringo duomenis priskiriama Merkio, Žeimenos, Minijos, Kražantės upėms metais buvo tirtas makrozoobentosas Narmados upėje, Indijoje. Tyrimo tikslas buvo įvertinti makrozoobentoso rūšinę sudėtį šalia vandens paėmimo miesto reikmėms taško. Mėginiai buvo imami skirtingose vietose, pastebėta, kad makrozoobentoso faunos pasiskirstymo sumažėjimas buvo užfiksuotas upės žemupyje ir priešais vandens paėmimo taško, todėl galime teigti, kad jeigu bus nemažinami teršalų kiekiai kurie patenka į upę, tai jos vanduo taps nebetinkamas miesto reikmėms (Vyas, 2012) metais buvo tirta Dunojaus upė, Austrijoje pagal biologinius rodiklius, tarp jų ir makrozoobentosas. Tyrimų tikslas buvo nustatyti rūšių skaičių ir jų santykinį kiekį, kad būtų galima spręsti tokius klausimus, pvz., kodėl vieni makrozoobentosiniai gyvūnai yra reti, o kiti ne? Kokią įtaką tai turi kitoms gyvūnų bendrijoms? Dunojaus upėje rasta 310 makrozoobentosinių organizmų rūšių, tai rodo kad ši upė nėra labai užteršta ir vandenyje gausu ištirpusio deguonies (Humpesch, 2005) metais Suomijoje buvo patvenkta Perhonjoki upė ir pastatyta hidroelektrinė. Nuo tų metų buvo pradėta stebėti dugno bestuburiai. Mėginių ėmimas prasidėjo 1980 metais ir buvo tęsiamas iki 1992 metų. Dėl sumažėjusios upės srovės greičio išnyko keletas makrozoobentosinių rūšių, vienos iš išnykusių buvo apsiuva Arctopsyche ladogensis. Spėjama, kad daugelis rūšių išnyko, nes buvo gilinami slenksčiai kurie nušlavė dugno augaliją. Padaryta išvada, kad Perhonjoki upėje šalia pastatytos hidroelektrinės pasikeitė beveik visa makrozoobentoso bendrija (Nyman, 1995) Upių tarša antropogeniniais teršalais Aplinkos teršimas tai cheminių, fizinių ir biologinių teršalų, kurie neigiamai veikia žmogų ir kitus gyvus organizmus bei fizinius aplinkos komponentus, patekimas į aplinką (Juknys, 2005). Teršalų patekimas į upes ar vandens telkinius priklauso ir nuo gamtinių sąlygų, ir nuo žmogaus ūkinės veiklos. Vandens telkiniai ir upės užteršiami, išleidus koncentruotas (sutelktasias) nuotekas į vandens telkinį, arba difuziniu būdu patekus taršai (pasklidajai taršai) į vandens objektą iš jo baseino. Pagrindiniai vandens teršimo šaltiniai dėl žmogaus ūkinės veiklos pavaizduoti 16 pav. (Vincevičienė, 1998). 23

24 ŠILUMINĖS ELEKTRINĖS: Šiltas vanduo ŽEMĖS ŪKIO DRENAŽAS: Eroduotos medžiagos (smėlis), trąšos, pesticidai, organinės medž., mikroorganizmai FERMOS: Organinės medž., biogeninėsmedž., mikroorganizmai, kietos atliekos PRAMONĖ: Organinės medž., cheminės medž., detergentai, druskos, toksinės medž., šiltas vanduo LIETAUS NUOTEKOS IŠ MIESTŲ: Suspenduotos medž., pramoninės bei gyvenamųjų rajonų dulkės, purvas ir įvairi organika iš apželdintų teritorijų MUNICIPALITETAI: Buitinės ir pramoninės nuotekos, t.y. mikroorganizmai, spalvotas vanduo ir putos (detergentai), biogeninės medžiagos RŪGŠTIEJI LIETŪS: Sieros ir azoto junginiai Taškiniai taršos šaltiniai Išsklaidytos taršos šaltiniai 1998) 16 pav. Pagrindiniai žmogaus ūkinės veiklos vandens teršimo šaltiniai (Vincevičienė, Antropogeninės taršos šaltiniai pagal poveikio būdą yra skirstomi į dvi pagrindines grupes: sutelktosios ir pasklidosios taršos šaltinius: Sutelktosios taršos šaltiniams priskiriami miestų, gyvenviečių, žuvininkystės, pramonės įmonių bei paviršinių nuotekų išleistuvai. Iš šių taršos šaltinių užteršto vandens 24

25 nuotekos, dažniausiai vienaip ar kitaip apvalytos, yra išleidžiamos į paviršinius vandens telkinius, daugiausiai į upes, todėl upių vanduo yra labiausiai užterštas. Žuvininkystės tvenkinių vanduo kol kas periodiškai išleidžiamas visiškai nevalytas ir dėl gana didelio užterštumo organinėmis bei biogeninėmis medžiagomis, daugiausia azoto junginiais, dažnai padaro nemažą žalą upių, į kurias per trumpą laiką patenka dideli šių nuotekų kiekiai, gyvūnijai. Pasklidosios taršos šaltiniai iš esmės yra du tai rūgštieji lietūs, su kuriais į žemės ir vandens paviršių iškrinta nemaži sieros ir azoto junginių kiekiai, bei žemės ūkio veikla, tai yra trąšos ir pesticidai bei dulkės (Juknys, 2005). Pasklidoji žemės ūkio tarša žemės ūkyje susidaro dėl gyvulių mėšlo bei mineralinių trąšų naudojimo pasėliams tręšti. Kiti dirvožemio biogeninių medžiagų šaltiniai sėklos, daigai, nenuimtas derlius sudaro labai menką taršos balanso dalį, todėl vertinant taršos poveikį vandens telkinių būklei nėra atskirai apskaitomi. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nemažai į dirvožemį patenkančios pasklidosios taršos yra sulaikoma ir į vandens telkinius išsiplauna palyginti nedidelė jos dalis. Išsiplovimo intensyvumas kiekviename baseine ir pabaseinyje gali labai skirtis priklausomai nuo gamtinių sąlygų bei ūkininkavimo pobūdžio (Aplinkos Apsaugos Agentūra, 2010) Antropogeninės taršos poveikis makrozoobentosui Didėjant užterštumui, išnyksta oligosaprobinės rūšys, prisitaikiusios gyventi deguonies prisotintame vandenyje, o jas pakeičia polisaprobai, kurie gali gyventi didelio užterštumo sąlygomis ir tenkintis minimaliu deguonies kiekiu. Dugno nuosėdose nenuginčijamą reikšmę turi alfa-mezosaprobiniai ir polisaprobiniai organizmai. Makrozoobentosui priklauso labiausiai vandens užteršimui atsparios biontų grupės mažašerės žieduotosios kirmėlės (oligochetai) ir moliuskai, tačiau pastarieji ne visi ir ne visada gali parodyti tikslią vandens telkinio kokybę, kadangi tvirtas kiautas gali juos apsaugoti nuo aplinkos užteršimo. Daugelio vandenyje gyvenančių vabzdžių lervos ankstyvių, lašalų, apsiuvų, chironomidų yra labai geri vandens kokybę atspindintys indikatoriai ir gali gyventi tik tam tikrame biotope, esant tam tikram užterštumui (LAND ). Patekus teršalams į vandenį, makrozoobentosas negali persikelti į kitą vietą kaip žuvys. Gyvendami vienoje vietoje ilgiau kaip metus, jie parodo, kokia upelio būklė buvo per ilgesnį laiką, o ne tik tyrimo metu ir tai yra pranašumas prieš cheminius tyrimus. Kuo švaresnis vanduo, 25

26 tuo įvairesnės rūšys jame aptinkamos. Blogėjant vandens kokybei, išlieka tik atspariausios rūšys, nors bendras gyvūnų skaičius gali ir nesumažėti: galime rasti daugiau teršalams atsparių rūšių. Vandens kokybei įvertinti dažnai naudojamas biotinis indeksas: pagal atsparumą teršalams rūšys yra suskirstomos į grupes. Kiekvienos rūšies atstovas priskiriamas tam tikras skaičius indeksas, jis priklauso ne tik nuo to, kokiai grupei priklauso, bet ir nuo stebėjimo vietoje rastų individų skaičiaus. Kiekvienoje stebėjimo vietoje surenkami visi gyvūnai. Sumuojant rastų gyvūnų indeksus pagal specialią lentelę, gaunamas biotinis indeksas. Paprasčiau įvertinti vandens kokybę žinant įvairių bestuburių atsparumą teršalams. Šių gyvūnų sąrašas pateikiamas 1-oje lentelėje, didėjančio atsparumo eile, greta pažymint vandens kokybės klasę (Šapokienė, 1994). Aptiktos rūšis Ankstyvės lerva Lašalo lerva Apsiuvos lerva Žirgelio lerva Šoniplauka Vandens asiliukas Kabasparnio lerva Perluotė Kūdrinukė Planarija Dėlė Uodo lerva Vandens skorpionas Tubifeksas Vandens gyvūnų atsparumas užterštam vandeniui Vandens kokybės klasė lentelė Upelio būklė Labai gera Gera Patenkinama Kaip matome iš 1 lentelės, jeigu yra randamos daug ankstyvių ir lašalų lervų, kurios Bloga atitinka vandens kokybės 1 klasę, tada galima teigti, kad upelio būklė yra labai gera. Upelio būklė pagal 1 lentelę butų bloga, jei rastumėme daug uodo lervų, vandens skorpionų ir tubifeksų, kurie atitinka vandens kokybės 4 klasę. 2.6.Vandens kokybės nustatymo metodai pagal makrozoobentosą Vienas iš metodų, naudojamas vandens kokybei nustatyti, yra R. Pantle ir H. Buck indikatorinių organizmų metodas, modifikuotas V. Sladečeko. 26

27 Pagal šį metodą tyrimo rezultatai išreiškiami skaičiumi ir leidžia palyginti tarpusavyje įvairių vandens telkinių kokybės būklę. Saprobiškumo indeksu (S) nustatyti reikia žinoti kiekvienos mėginyje rastos rūšies indikatorinę reikšmę ir jos sutinkamumo dažnumą tiriamajame mėginyje. Indikatorinės individų reikšmės (s) nustatomos naudojantis saprobinių organizmų sąrašais, o rūšies sutinkamumo dažnumas (h) apskaičiuojamas, naudojantis šešių pakopų sutinkamumo dažnumo skale (2 lentelė) (LAND ). Rūšies sutinkamumo Dažnumas Indikatorinių rūšių sutinkamumo dažnumo skalė Santykinis vienos rūšies individų skaičius nuo bendro individų skaičiaus, išreikštas procentais, % Rūšies sutinkamumo dažnumas, h Labai retai 1 1 Retai Neretai Dažnai Labai dažnai Masiškai lentelė Saprobiškumo indeksas (S) skaičiuojamas pagal formulę: kur: s indikatorinio organizmo saprobinis valentingumas; h indikatorinio organizmo sutinkamumo dažnumas. Saprobiškumo indeksas (S) apskaičiuojamas 0,01 dalies tikslumu. Pagal mėginio saprobiškumo indeksą nustatoma vandens telkinio ar tirtos vietos saprobiškumo zona (3 lentelė). Saprobiškumo zonų lentelė Saprobiškumo zona Saprobinio indekso skaitinės reikšmės Ksenosaprobinė (x) nuo 0 iki 0,50 Oligosaprobinė (o) nuo 0,51 iki 1,50 Beta-mezosaprobinė ( ) nuo 1,51 iki 2,50 Alfa-mezosaprobinė ( ) nuo 2,51 iki 3,50 Polisaprobinė (p) nuo 3,51 iki 4,00 3 lentelė 27

28 Biotinis (Trento) indekso metodas pasiūlytas F. Vudiviso, atlikus bandymus Trento upėje Didžiojoje Britanijoje. Jis apima atskirų taksonų rūšių sudėtį bei įvairių faunos rūšių kitimą teršimo sąlygomis ir išreiškiamas skaitmenine forma (LAND ). Biotinis (Trento) indeksas nustatomas pagal F. Vudiviso sudarytą lentelę, kurioje pateikta labiausiai paplitusių makrozoobentosinių organizmų išnykimo tendencija, didėjant užterštumui. Biotinio (Trento) indekso nustatymui naudojami duomenys pateikti 4 lentelėje: 4 lentelė Bestuburių organizmų grupės, naudojamos biotinio (Trento) indekso nustatymui Organizmai, turintys tendenciją išnykti didėjant užterštumui Ankstyvių lervos Lašalų lervos Apsiuvų lervos Gamarus Asellus Tubificidai ir (arba)(raudonos) uodų-trūklių lervos Visų aukščiau išvardytų grupių nerasta Bendras rastų organizmų grupių skaičius Biotinis indeksas daugiau negu 1 rūšis tik 1 rūšis daugiau negu 1 rūšis tik 1 rūšis daugiau negu 1 rūšis tik 1 rūšis aukščiau išvardytų rūšių nerasta aukščiau išvardytų rūšių nerasta aukščiau išvardytų rūšių nerasta gali gyventi rūšys nereiklios ištirpusiam deguoniui (pvz., Eristalis tenax) Pastaba: 1 išskyrus Baetis rhodani; 2 įtraukiant Baetis rhodani. 3 sąvoka grupė reiškia kurią nors vieną iš rūšių ar taksonų, esančių šiame sąraše. Nustačius rastų organizmų grupes, jų įvairovė įvertinama pagal tris kategorijas: tik viena rūšis, daugiau, negu viena rūšis ir visų aukščiau rastų rūšių nerasta. Pagal mėginyje rastų 28

29 organizmų grupių skaičių ir rūšinę įvairovę nustatoma biotinio (Trento) indekso skaitinė reikšmė (LAND ). Santykinio oligochetų kiekio (SOK) nustatymas santykinis oligochetų kiekis išreiškiamas procentais (%) nuo bendro makrozoobentosinių organizmų skaičiaus. SOK gali būti naudojamas kaip papildomas rodiklis kartu su Biotiniu (Trento) indeksu tikslesnei vandens telkinio klasei nustatyti (LAND ). Šenono Vynerio (Shannon Wiener) indeksas (H). Kartais šis indeksas vadinamas tiesiog Šenono. Jis dar gali būti vadinamas entropijos (chaotiškumo) indeksu. Šenono Vynerio indeksas naudojamas ne tik makrozoobentosui, bet ir bendrai augalijos įvairovei vertinti ir kitiems vertinimams, kur naudojamas biologiniai indikatoriai (Kerkhoff, 2010). Indeksas naudojamas įvertinti makrozoobentoso bendrijoms pagal tai, kiek rūšių jas sudaro ir kaip tolygiai bendrijoje jos yra pasiskirsčiusios. Šiuo atveju rūšys, kurių kiekis bendrijoje yra nežymus, koeficiento dydžiui turi didesnę įtaką nei dominantinės. Esant vienodam rūšių skaičiui, maksimali entropija (taip pat ir didžiausias indeksas) būna tada, kai visų rūšių dalyvavimas bendrijoje yra to paties dydžio. Didėjant rūšių skaičiui, indekso reikšmė didėja. kur: H indekso vertė, pi i-osios rūšies santykinis gausumas, apskaičiuotas pagal formulę ni/n, kur ni i-osios rūšies gausumas, N bendras rūšių gausumas. Maksimali H indekso vertė yra lygi dvejetainiui logaritmui iš rūšių skaičiaus H max = log 2 S, t.y. kai visos rūšys bendrijoje yra tolygiai pasiskirsčiusios (Kerkhoff, 2010). Simpsono (Simpson) indeksas (D). Indeksas parodo vienos ar kitos rūšies dominavimą bendrijoje. Didžiausią įtaką indekso dydžiui daro didžiausią projekcinį padengimą turinčios rūšys. Esant tam pačiam rūšių skaičiui, indekso reikšmė bus didesnė tose bendrijose, kuriose dominuoja tik viena rūšis, o kitų rūšių dalis bendrijoje nežymi. Indeksas apskaičiuojamas: kur: pi kaip ir Šenono indekse rūšies santykinis gausumas (Kerkhoff, 2010). 29

30 BMWP balų sistemos metodas šis metodas pirmą kartą buvo pateiktas 1978 m. biologinio monitoringo darbinio seminaro Didžiojoje Britanijoje metu. Iš čia ir kilo šio metodo pavadinimas BMWP (Biological Monitoring Working Party). Šis metodas remiasi balų sumos apskaičiavimu. Metodo esmė kiek galima tiksliau įvertinti kiekvienos aptiktos organizmų šeimos tolerantiškumą vandens taršai balais. Kuo jautresnė vandens taršai šeima, tuo didesnis balas, kuris svyruoja nuo 1 iki 10. Šis metodas yra populiariausias Europoje (LAND ). Taikant šį metodą organizmai apibūdinami iki šeimos lygio. Atskirų šeimų balai sumuojami (1 priedas). Pagal apskaičiuotą balų sumą nustatoma tiriamo vandens telkinio kokybė (8 lentelė). Atitinkama BMWP balų suma parodo vandens kokybės klasę (1 5) ir atitinkamą spalvą vandens kokybės žemėlapiuose. Kuo didesnis balų skaičius, tuo geresnės kokybės vandens telkinys. Žinant BMWP sumą, apskaičiuojama balų skaičiaus vidurkis pagal taksonus ASPT (Average score per taxon). Jis skaičiuojamas pagal formulę: Danijos upių faunos indekso (DUFI) metodas pagal Friberg ą įvairias biotinio (Trento) indekso metodo modifikacijas naudoja daugelis Europos šalių tokios kaip: Prancūzija, Belgija, Airija, Liuksemburgas ir kitos. Europoje dažnai naudojamas toliau aptariamas Danijos upių faunos indeksas (DUFI). Biotinį (Trento) indekso metodas Danijoje vietos sąlygoms buvo modifikuotas. Tam buvo panaudoti makrobestuburių mėginiai, surinkti Viborgo apskrityje. Todėl indeksas pavadintas Viborgo indeksu. Vėliau šis indeksas buvo papildytas ir pavadintas Danijos faunos indeksu (LAND ). Danijos upių faunos indekso (DUFI) metodas yra modifikuotas Viborgo indekso ir Danijos faunos indekso (DFI) metodų, naudotų metais, variantas. Makrobestuburių identifikavimas kad būtų galima naudoti Danijos upių faunos indekso metodą, surinkti gyvūnai turi būti nustatomi tokiu identifikavimo lygiu, kuris pateiktas 5 lentelėje. 30

31 5 lentelė Minimalus identifikavimo lygis, naudojamas Danijos upių faunos indekse (DUFI) Organizmų grupės Turbellaria Oligochaeta Hirudinea Malacostraca Plecoptera Ephemeroptera Megaloptera Coleoptera Trichoptera, šeimos su nešiojamais būstais Trichoptera, kitos šeimos Nematocera/Brachycera Gastropoda Lamellibranchia Taksonas, naudojamas Danijos upių faunos indekse Tricladida Tubificidae, Oligochaeta Erpobdella, Helobdella Asellus, Gammarus Amphinemura, Brachyptera, Capnia, Isogenus, Isoperla, Isoptera, Leuctra, Nemoura, Nemurella, Perlodes, Protonemura, Siphonoperia, Taeniopteryx Ametropodidae, Baetidae, Caenidae, Ephemeridae, Ephemerellidae, Heptageniidae, Leptophlebiidae, Siphlonuridae Sialis Elmis, Limnius volckmari, Helodes Beraeidae, Brachycentride, Hydroptilidae, Goeridae, Glossosomatidae, Leptoceridae, Lepidostomidae, Limnephilidae, Molannidae, Odontoceridae, Phryganeidae, Sericostomatidae Ecnomidae, Hydropsychidae, Philopotamidae, Polycentropodidae, Psychomyiidae, Rhyacophilidae Psychodidae, Chironomus, Chironomidae, Eristalis, Simuliidae Ancylus, Limnaea Sphaerium Apskaičiavus įvairių rūšių, genčių ir grupių individų skaičiaus santykį, yra tikslinga pateikti ir nustatytą visų rūšių/genčių/grupių individų skaičių. Indikatorinės grupės DUFI nustatyti naudojamasi lentele kuri pateikta 2 priede. Pirmiausia išsiaiškinama, ar makrozoobentoso mėginyje esama 1 indikatorinės grupės atstovų. Jeigu jų yra, naudojama horizontali indekso lentelės eilutė. Jeigu jų nėra, einama viena indekso lentelės eilute žemyn ir išsiaiškinama, ar mėginyje yra 2 indikatorinės grupės atstovų ir taip toliau. Gyvūnų grupė laikoma esanti mėginyje kaip indikatorinė grupė tuo atveju, jeigu spyrio metodu pasemtame mėginyje randama mažiausiai 2 jos atstovai arba jeigu renkamajame mėginyje randamas bent vienas individas (LAND ). Pastaba: 1, 4 ir 5 indikatorinėse grupėse (2 priedas) viršutinė horizontali eilutė naudojama tuo atveju, jeigu faunos mėginyje rasti du arba daugiau indikatorinės grupės atstovų, o apatinė horizontali eilutė jei randamas tik vienas indikatorinės grupės atstovas. Vertikalios indekso eilutės (3,4,5,6) (2 priedas) naudojamos žymėti įvairovės grupėms, kurios apibūdinamos kaip skaičius, gautas iš teigiamų įvairovės grupių atėmus neigiamas (6 lentelė). 31

32 Įvairovės grupės toliau pateikiamoje 6 lentelėje gyvūnų grupės skaičiuojamos kaip atitinkamai teigiamos arba neigiamos įvairovės grupės tuo atveju, jeigu randamas bent vienas jų individas spyrio arba renkamajame mėginyje. Teigiamos ir neigiamos įvairovės grupės Įvairovės grupės TEIGIAMOS NEIGIAMOS Tricladida Oligochaeta 100 Gammarus Helobdella Visos Plecoptera gentys Erpobdella Visos Ephemeroptera gentys Asellus Elmis Sialis Limnius Psychodidae Helodes Chironomus Rhyacophilidae Eristalis Visos Trichoptera šeimos su nešiojamais būstais Sphaerium Ancylus Lymnaea 6 lentelė Pastaba: Oligochaeta laikoma neigiama įvairovės grupe tuo atveju, jeigu spyrio mėginyje randama 100 ar daugiau jos individų. Organizmų priskyrimas indikatorinėms grupėms 2 indikatorinei grupei (6 lentelė) priskiriami du neigiami organizmai: Chironomus ir Asellus. 2 indikatorinė grupė nenaudojama, jeigu spyrio mėginyje nerandama 5 arba daugiau Chironomus individų. 3 ir 4 indikatorinėms grupėms priskiriamas Gammarus tuo atveju, jeigu spyrio mėginyje randama 10 ar daugiau individų. Trichoptera grupei 3 ir 4 indikatorinėse grupėse priklauso šeimos su nešiojamais lervų nameliais ir šeimos be jų. 5 indikatorinė grupė naudojama tuomet, kai faunos mėginyje randama Gammarus mažiau nei 10 individų ir/arba Baetidae, arba spyrio mėginyje randama 25 ar daugiau Simuliidae individų. Jei spyrio mėginyje randama 100 ar daugiau Oligochaeta individų, naudojama apatinė horizontali 5 indikatorinės grupės eilutė, nepaisant, ar be to dar faunos mėginyje rasta 2 ar daugiau 5 indikatorinės grupės atstovų. 6 indikatorinė grupė naudojama ir tuo atveju, jeigu faunos mėginyje yra pateiktų gyvūnų grupių atstovų, ir tuo atveju, jeigu faunos mėginyje nėra jokios gyvybės. Jeigu mėginyje nerasta jokių gyvūnų arba randama rūšys/gentys/grupės, nepriklausančios indikatorinėms grupėms, naudojama 6 indikatorinė grupė (LAND ). 32

33 Vandens telkinio būklė, apskaičiuota naudojant Danijos upių faunos indeksą, vadinama faunos klase ir pateikiama skaičiais nuo 1 iki 7 (7 lentelė) (Višinskienė, 2010). DUFI ir BMWP balų metodo vertė ir faunos klasė 7 lentelė DUFI indekso vertė BMWP Faunos klasė Kokybės klasės aprašymas 6-7 > 150 I Labai gera II Gera III Vidutinė IV Bloga V Labai bloga Pagal 7 lentelę žinant DUFI indekso vertę yra nustatoma vandens kokybė, pvz., 6-7 indekso vertė atitinka I klasės fauną ir vandens kokybė yra labai gera, tokiu pačiu principu nustatomos ir kitos faunos klasės. 33

34 3. DARBO OBJEKTAS IR METODAI 3.1. Terminai ir apibrėžimai Biocenozė sausumos arba vandens baseino plote gyvenančių augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka ir yra susiformavę palyginti pastovūs tarpusavio santykiai bei ryšiai. Biomasė vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui; dažniausiai išreiškiama g/m 2, g/m 3, kg/ha drėgnos ar sausos medžiagos. Biotopas sausumos ar akvatorijos plotas, kuriam būdingi tam tikri geografiniai, abiotiniai ir biotiniai visiškai natūralūs ar pusiau natūralūs aplinkos požymiai. Cerkai ilgos porinės siūliškos ar šeriškos išaugos, esančios vabzdžių pilvelio gale. Facetines akis tai akys kurios sudarytos iš daugelio atskirai vaizdą fokusuojančių segmentų. Karapaksas vientisa nugarinė gyvūno šarvo dalis, dengianti kūną iš viršaus. Kiekybiniai tyrimai kai bandoma suskaičiuoti ir pasverti, kiek gyvūnų gyvena tam tikrame dugno ploto vienete. Kokybiniai tyrimai didžiausias dėmesys skiriamas gyvūnų rūšinei sudėčiai. Ksenosaprobinės rūšys organizmų rūšys, gyvenančios labai švariuose arba organinėmis medžiagomis neužterštuose vandenyse. Makrozoobentosas paviršinio vandens telkinių dugne ar priedugniniame sluoksnyje gyvenantys didesni negu 2 3 mm, gyvūnai. Mezosaprobinės rūšys organizmų rūšys, gyvenančios vidutiniškai organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse. Mėginio fiksavimas tiriamųjų mėginio savybių išsaugojimas, pridedant fiksavimo reagentų. Oligosaprobinės rūšys organizmų rūšys, gyvenančios švariuose arba mažai organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse. Paviršinis vanduo žemės paviršiumi tekantis arba stovintis vanduo. Plėviasparniai vabzdžių būrys su plėvės pavidalo skaidriais sparnais Polisaprobinės rūšys organizmų rūšys, gyvenančios labai organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse. Saprobinis valentingumas rūšies gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų laipsnis. 34

35 Saprobiškumas organizmų gebėjimas gyventi organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse. Saprobiškumo indeksas (S) skaitmeninis dydis vandens telkinio biocenozei apibūdinti, vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti. Taksonas sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę; augalų, gyvūnų arba grybų sistematikos vienetas: rūšis, gentis, šeima, klasė ir t.t. Žandikojai vėžiagyvių grupės gyvūnų priekinių kojų pora Tyrimo laikas ir vieta Tyrimams pasirinkta Mūšos upė (17 pav.), kuri teka šiaurės Lietuvoje. Ši upė pasirinkta todėl, kad yra netoli mano gyvenamosios vietos, ir norima išsiaiškinti, kokia yra šios upės vandens kokybė. Mūšos ilgis nuo ištakų iki susiliejimo su Nemunėliu 157 km., baseino plotas 5463 km 2. Jos versmės yra takoskyrinės Mūšos Tyrelio pelkės vakariniuose pakraščiuose. Mūša visą laiką glaudžiasi prie Linkuvos moreninio kalnagūbrio pietinės dalies, todėl beveik neturi kairiųjų intakų. Į šalia Pasvalio pratekėjusią Mūšą įteka Lėvuo ir upė pasisuka į šiaurę. Latvijos teritorijoje, už Bauskės miesto, ji susilieja su Nemunėliu ir tampa Lielupe. 17 pav. Mūšos upės pabaseinis (Aplinkos Apsaugos Agentūra, 2009) 35

36 Pirmoji tyrimo vieta (18 pav.) pasirinkta Mūšai įtekant į Pasvalio rajoną tarp Dvariukų ir Švobiškio užtvankų, kur upės vandens lygis nėra labai aukštas apie 1 metrą. Ši vieta pasirinkta dėl nelabai aukšto vandens lygio, nes tokiu atveju lengviau atlikti tyrimus. Taip pat pasirinkta ir dėl to, kad norima sužinoti, kokia vandens kokybė yra upei įtekant į Pasvalio rajoną. Tyrimams buvo pasirinktas 5 metrų pločio juosta skersai upės, kad į mėginius patektų makrozoobentosiniai gyvūnai iš kuo įvairesnių biotopų. Antroji tyrimo vieta (19 pav.) pasirinkta Mūšai ištekant iš Pasvalio rajono, kartu ir iš Lietuvos teritorijos, netoli Šakarnių kaimelio. Vieta pasirinkta tokia, kur vandens lygis nėra labai aukštas (apie 1 metrą), kad būtų lengviau atlikti makrozoobentosinių gyvūnų rinkimą. Taip pat siekiama sužinoti, kokia upės vandens kokybė ir kaip ji pasikeičia upei ištekant iš Pasvalio rajono. Tiek pirmoje, tiek ir antroje tyrimo vietoje buvo pasirinkta 5 metrų pločio juosta skersai upės, kad į mėginius patektų dugno bestuburiai iš kuo įvairesnių biotopų. Šios dvi vietos pasirinktos, nes buvo tikslas nustatyti, kokį poveikį upės vandens kokybei daro Pasvalio rajono ūkinė veikla bei gyvenvietės. 18 pav. Pirmoji tyrimo vieta 19 pav. Antroji tyrimo vieta Makrozoobentosiniai organizmai buvo renkami 2013 metų vasarą, nors palankiausias laikotarpis dugno faunai yra balandžio gegužės mėn., bet šiuo atveju buvo renkama rugpjūčio pabaigoje. Be to, vasaros pabaigoje vandens lygis būna pats žemiausias ir nedideli teršalų kiekiai, patekę į vandenį gana stipriai keičia jo kokybę. 36

37 3.3. Makrozoobentosinių organizmų rinkimas ir vandens kokybės vertinimas Yra daug būdų, kaip rinkti dugno gyvūnus. Vieni jų kiekybiniai, kiti kokybiniai. Šiuo atveju buvo naudojami kokybiniai metodai, nes tokie tyrimo metodai yra populiaresni, paprastesnė rinkimo įranga ir tokiu metodu galima įvertinti upės vandens kokybę. Makrozoobentosiniai organizmai buvo renkami renkamuoju būdu renkantysis atsistoja prieš srovę, prispaudžia "D" formos samtį prie dugno ir purendamas samtelio priekyje koja ar ranka, juda prieš srovę (20 pav.). Išjudintas gruntas kartu su gyvūnais patenka į pasroviui laikomą tinklelį, taip buvo stengiamasi rinkti kuo įvairiuose biotopuose išvaikštant pasirinkta upės plotą nuo vieno kranto iki kito. Be to, norint tiksliau įvertinti pasirinktos upelio vietos vandens kokybę, papildomai buvo iškelti iš vandens ir apžiūrėti keletas akmenų ir medžio gabalų, nes prie jų dažnai būna prisitvirtinusių gyvūnų rūšių, kurie nepakliuvo į samtelį (21 pav.). 20 pav. makrozoobentoso rinkimas 21 pav. akmuo iškeltas iš vandens Apaugusiose vietose buvo apžiūrėti ir augalai, nes prie jų taip pat būna prisitvirtinusių įvairioms rūšims priskiriamų gyvūnų. Įranga kokybinei upelių faunos sudėčiai įvertinti labai paprasta. Darbui buvo naudota: "D" raidės pavidalo samtis, kurio priekinis ar platusis kraštas yra 30 cm, tinklelio akys apie 0,5 mm., kotas apie 1,5 metro (22 pav.). Stiklainis surinktiems gyvūnams sudėti. Balta vonelė, rastiems gyvūnams rinkti ir rūšiuoti (23 pav.). Keletas stiklinių įvairios talpos buteliukų su sandariai uždaromu kamščiu (23 pav.). Salicilo rūgštis BP 1% (naudojamas makrozoobentosiniams organizmams konservuoti). Pincetas, užrašų sąsiuvinis, markeris. 37

38 Binokuliarinis mikroskopas didinantis iki 100 kartų. 22 pav. Samtis "D" formos 23 pav. Vonelė ir įvairios talpos buteliukai Atlikus makrozoobentosinių gyvūnų rinkimą jie buvo sudėti į sandarius 0,5 litro talpos stiklainius. Grįžus namo makrozoobentosiniai organizmai buvo nedideliais kiekiais pilami į plokščiadugnę lėkštę, pincetų makrozoobentosiniai organizmai buvo išrenkami ir sudedami į ml buteliukus. Visi išrinkti gyvūnai ilgesniam saugojimui fiksuojami salicilo rūgšties 1% tūrio tirpalu. Tada buvo naudojami tokie dugno bestuburių apibūdinimo specialūs vadovai kaip: vadovas Lietuvos vabzdžiams pažinti (Lešinskas, 1967), Lietuvos moliuskai ir jų apibūdinimas (Šivickis, 1960), upelių tyrimai (Kontautas, 2001) ir moksliniai straipsniai su rūšių nuotraukomis. Taip pat norint tiksliai atpažinti surinktų gyvūnų rūšį buvo naudojamas binokuliarinis mikroskopas, su kuriuo lengviau ir aiškiau nustatyti tiriamo gyvūno rūšį. Vandens kokybei nustatyti pasirinktas Danijos upių faunos indekso (DUFI) metodas pagal Friberg ą ir BMWP balų metodas kurie plačiau buvo aptarti apžvelgiant literatūra (2.6. poskyryje). DUFI metodas pasirinktas todėl, kad Danijos upių faunos indeksas dažniausiai naudojamas Lietuvoje tiriant upių vandens kokybę pagal biologinius rodiklius, ir atliekant tyrimus pagal tokią pačią metodiką yra patogiau palyginti gautus rezultatus su ankstesnių tyrimų rezultatais. Taip pat ir dėl to, kad šis metodas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir pripažintas Lietuvoje kaip patikimas metodas upių vandens kokybei nustatyti. BMWP balų metodas pasirinktas, nes norima nustatyti kaip skiriasi vandens kokybė vertinant skirtingais metodais. 38

39 4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 4.1. Rasti makrozoobentosiniai organizmai 2013 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje paimtuose mėginiuose buvo rasti šie makrozoobentosiniai oraganizmai (3 priedas). Moliuskai kurie rasti 1-joje (įtekant) ir 2-joje (ištekant) tyrimų vietose (8 lentelė). Įtekant į Pasvalio raj. Rasti moliuskai tyrimo vietose Moliuskai: Individų sk. Mollusca: Bedantė Anodonta sp. Didžioji kūdrinukė Lymnaea stagnalis Dreisena Dreissena polymorpha Gyvavedė sraigė Viviparus lacustris Teodoksas Theodoxus sp. Čiuptuvinė bitinija Bithynia tentaculata Sferinukė Sphaerium sp >10 5 > Ištekant iš Pasvalio raj. Moliuskai: Bedante Anodonta sp. Teodoksas Theodoxus sp. Gyvavedė sraigė Viviparus lacustris Ritininė sraigė Planorbis carinata Sferinukė Sphaerium sp. >10 8 >10 7 >10 8 lentelė. Taksonas, naudojamas Danijos upių faunos indekse Mollusca: - Lymnaea Sphaerium Sphaerium Kaip matome iš 9 lentelės buvo rastos 8 skirtingos rūšis, Mūšos upei įtekant į Pasvalio rajoną buvo rasta 7 skirtingos rūšis, o upei ištekant iš Pasvalio rajono buvo rastos 5 rūšis. Tačiau iš visų rastų moliuskų, tik 2 rūšis buvo naudojamos Danijos upių faunos indekse, tai Didžioji kūdrinukė (Lymnaea stagnalis) (24 pav.) ir Sferinukė (Sphaerium sp.) (25 pav.), kitos rūšis tokios kaip Gyvavedė sraigė (Viviparus lacustris), Bedantė (Anodonta sp.), Teodoksas (Theodoxus sp.), Ritininė sraigė (Planorbis carinata), gali būti panaudojamos vandens kokybei nustatyti pagal BMWP balų sistemos metode. 39

40 24 pav. Didžioji kūdrinukė (Lymnaea stagnalis) 25 pav. Sferinukė (Sphaerium sp.) Dreisena (Dreissena polymorpha), kuri nėra įtraukta kaip indikatorinė rūšis į DUFI ir BMWP balų sistemos metodą, pagal A. J. Benson (2014) Dreisena gali išgyventi vandenyje, kuriame yra visai nedaug deguonies nuo (0,1 iki 11,2 mg/l), be to, gali toleruoti ir druskingą vandenį, todėl šie moliuskai nėra įtraukiami kaip indikatorinės rūšys, nes jos gali gyventi ir švariame, ir užterštame vandenyje. Dėlių buvo rasta 1-joje (įtekant) ir 2-joje (ištekant) tyrimų vietose (9 lentelė). Įtekant į Pasvalio raj. Rastos dėlės tyrimo vietose Dėlės: Rūšių sk. Hirudinea: Didžioji plokščioji dėlė Glossiphonia complanata 2 Žuvinė dėlė Piscicola geometra 2 Moliuskinė dėlė Erpobdella octoculata 3 Mažoji sraiginė dėlė Glossiphonia 4 heteroclita Mažoji kumeldėlė Hemiclepsis marginata Ištekant iš Pasvalio raj. Dėlės: Didžioji plokščioji dėlė Glossiphonia complanata Žuvinė dėlė Piscicola geometra Moliuskinė dėlė Erpobdella octoculata Mažoji kumeldėlė Hemiclepsis marginata lentelė. Taksonas, naudojamas Danijos upių faunos indekse Hirudinea: - - Erpobdella Erpobdella - Kaip matome iš 9 lentelės, buvo rastos 6 skirtingos rūšys: Mūšos upei įtekant į Pasvalio rajoną buvo rasta 5 skirtingos rūšys, o upei ištekant iš Pasvalio rajono 4 rūšys. 40

41 Tačiau iš visų rastų dėlių tik 1 rūšis bus naudojamos Danijos upių faunos indekse, tai moliuskinė dėlė (Erpobdella octoculata) (26 pav.). Tokios dėlės kaip didžioji plokščioji dėlė (Glossiphonia complanata) ir mažoji sraiginė dėlė (Glossiphonia heteroclita), kurios nepriskiriamos kaip indikatorinės rūšis pagal Danijos upių faunos indeksą, kaip ir prieš tai aptarti moliuskai, gali būti panaudotos vandens kokybei įvertinti pagal BMWP balų sistemos metodą. Iš mažašerių žieduotojų kirmėlių buvo rasta tik viena rūšis Lumbriculus variegatus (27 pav.), ši rūšis buvo rasta 1-oje tyrimo vietoje Mūšos upei įtekant į Pasvalio rajoną. Lumbriculus variegatus pagal Danijos upių faunos indeksą priskiriama (Oligochaeta) taksonui. Remiantis A. Gerhardt (2006), Lumbriculus variegatus priskiriamos prie gana užterštų organinėmis medžiagomis vietų, nes šios mažašerės kirmėlės gyvena kur daug yra pūvančios augalijos, mikroorganizmų ir gana daug nuosėdų, todėl Lumbriculus variegatus indikuoja gana užterštas vietoves. 26 pav. Moliuskinė dėlė (Erpobdella octoculata) 27 pav. Lumbriculus variegatus Vėžiagyviai, kurie buvo rasti 1-oje (įtekant) ir 2-oje (ištekant) tyrimo vietose (10 lentelė). Rasti vėžiagyviai tyrimo vietose Įtekant į Pasvalio raj. Vėžiagyviai: Rūšių sk. Crustacea: Šoniplauka Gammarus pulex Vandens asiliukas Assellus aquaticus >10 >10 Ištekant iš Pasvalio raj. Vėžiagyviai: Crustacea: Šoniplauka Gammarus pulex >10 Vandens asiliukas Assellus aquaticus >10 10 lentelė. Taksonas, naudojamas Danijos upių faunos indekse Gammarus Assellus Gammarus Assellus 41

42 Kaip matome iš 10 lentelės, buvo rastos abi rūšis, kurios reikalingos DUFI metodui norint įvertinti vandens kokybę. Verta paminėti tai, kad įtekant upei į Pasvalio rajoną vandens asiliukų (Assellus aquaticus) (28 pav.) buvo rasta žymiai daugiau, nei upei ištekant iš Pasvalio rajono. Bet šoniplaukų (Gammarus pulex) (29 pav.) žymiai daugiau rasta upei ištekant iš Pasvalio rajono, nei įtekant. 28 pav. Vandens asiliukai (Assellus aquaticus) 29 pav. Šoniplaukos (Gammarus pulex) Iš blakių upei įtekant ir ištekant iš Pasvalio rajono buvo rasta tik vienos rūšies blakės, tai besparnė vandeninė blakė (Aphelocheirus aestivalis) (30 pav.). Blakių skaičius gerokai skiriasi. 1-oje tyrimo vietoje buvo rasta 6 blakės, o 2-oje tyrimo vietoje gerokai daugiau virš 10, tačiau norint įvertinti vandens kokybę pagal DUFI metodą blakės nėra įtrauktos į metodiką kaip indikatorinė rūšis. Remiantis Y. J. Bae (2005), blakės priskiriamos prie švaraus vandens, kuriame gausu ištirpusio deguonies, indikatorių. Taip pat tiriant surinktus organizmus buvo rasta dar vienas blakių atstovas, kuris buvo apibudintas iki šeimos (Nabidae) (31 pav.), bet ši blakė nėra vandens gyvūnas, be to, buvo rastas tik vienas šios blakių genties atstovas, todėl galima teigti, kad atliekant tyrimą ir renkant makrozoobentosą ši blakė buvo ant augalo, augančio virš vandens paviršiaus, ir traukiant tinklelį iš vandens ir pajudinus augalą blakė įkrito į vandenį ir pateko į tinklelį. 42

43 30 pav. Besparnė vandeninė blakė 31 pav. Nabidae (Aphelocheirus aestivalis) Žirgeliai, kurie buvo rasti 1-oje (įtekant) ir 2-oje (ištekant) tyrimo vietose (11 lentelė). Įtekant į Pasvalio raj. Rasti žirgeliai tyrimo vietose Žirgeliai: Rūšių sk. Odonata: Gražutė Calopteryx splendens Dvispalvė strėlikė Erythromma najas Tikrasis laumžirgis Libellula sp. Skėtė Aeshna sp. Gomphus (Gomphidae) >10 > Ištekant iš Pasvalio raj. Žirgeliai: Gražutė Calopteryx splendens Dvispalvė strėlikė Erythromma najas Aeshnidae Gomphus (Gomphidae) >10 > lentelė. Taksonas, naudojamas Danijos upių faunos indekse Odonata: Kaip matome iš 11 lentelėje pateiktų duomenų, upei įtekant ir ištekant iš Pasvalio rajono daugiausia buvo rasta tokių lygiasparnių (Zygoptera) pobūriui priklausančių rūšių kaip gražutė (Calopteryx splendens) (32 pav.) ir dvispalvė strėlikė (Erythromma najas), o iš nelygiasparnių (Antisoptera) pobūriui priklausančių rūšių įtekant į Pasvalio rajoną buvo rasta tikrasis laumžirgis (Libellula sp.) ir Libellula quadrimaculata (33 pav.). Ištekant iš Pasvalio rajono buvo rasta skėtė (Aeshna sp.) ir Gomphus (Gomphidae). Taikant DUFI metodą vandens kokybei nustatyti žirgeliai nėra įtraukiami kaip indikatorinė rūšis, bet pagal BMWP balų sistemą žirgeliai priskiriami prie geros ir vidutinės kokybės vandens. Pasak K. Domsic (2009), kuo daugiau įvairių rūšių žirgelių randama, tuo geresnė vandens kokybė identifikuojama: jei randama daugiau 43

44 lygiasparnių žirgelių, tai rodo vidutinę vandens kokybę, o jei randama daugiau nelygiasparnių žirgelių, tai rodo geros kokybės vandenį. Šiuo atveju Mūšos upei įtekant į Pasvalio rajoną buvo rasta tik 1 rūšimi daugiau, tačiau individų skaičiumi buvo rasta keletą kartų daugiau lygiasparnių ir nelygiasparnių žirgelių kurie nusako vidutinę vandens kokybę. 32 pav. Gražutė (Calopteryx splendens) 33 pav. Libellula quadrimaculata Dvisparniai (Diptera) buvo rasti tik 1-oje (įtekant) tyrimo vietoje, 2-oje (ištekant) tyrimo vietoje nebuvo rasta dvisparnių būriui priklausančių individų. Pirmoje tyrimo vietoje buvo rasti šie dvisparnių būrio atstovai: tai ilgakojis uodas (Tipulidae) (34 pav.), uodo trūklio lerva (Chironomus sp.) ir Tanypodinae (Chironomidae) (35 pav.). Tipulidae rastas tik vienas individas, Chironomus sp. 4 individai, o Tanypodinae 3 individai. Pagal DUFI ir BMWP balų sistemos metodą rastų bestuburių atstovai vandens kokybei nustatyti naudojami Chironomidae šeimos atstovai. BMWP balų sistemos metode dvisparniai priskiriami prie blogos kokybės vandens, tai rodo, kad jie yra tolerantiški aplinkos taršai. Remiantis J. Ciborowski (2009) Chironomidae šeimos atstovai gali būti jautrus specifinei taršai, bet vandeniui, užterštam organinėmis medžiagomis, yra gana tolerantiški. Chironomidae indikuoja prastos kokybės vandenį, kuriame yra mažai deguonies ir užterštas organinėmis medžiagomis. 44

45 34 pav. Ilgakojis uodas (Tipulidae) 35 pav. Tanypodinae (Chironomidae) Apsiuvos, kurios buvo rastos 1-oje (įtekant) ir 2-oje (ištekant) tyrimo vietose (12 lentelė). Rastos apsiuvos tyrimo vietose 12 lentelė Įtekant į Pasvalio raj. Taksonas, naudojamas Danijos upių faunos indekse Apsiuvos: Rūšių sk. Trichoptera: Švelnusis ekonomas Ecnomus tenellus Halesus digitatus 4 2 Ecnomidae Limnephilidae Ištekant iš Pasvalio raj. Apsiuvos: Trichoptera: Hydropsyche sp. 3 Hydropsychidae Kaip matome iš 12 lentelės, apsiuvų buvo rasta abiejose tyrimo vietose, pirmoje tyrimo vietoje buvo rastos dvi rūšys apsiuvų, tai švelnusis ekonomas (Ecnomus tenellus) ir Halesus digitatus (36 pav.). Antrojoje tyrimo vietoje buvo rasta tik viena rūšis Hydropsyche sp. (37 pav.). Verta paminėti, kad Ecnomus tenellus ir Hydropsyche sp. neturi nešiojamųjų būstų, o Halesus digitatus turi nešiojamąjį būstą. Taikant DUFI metodą vandens kokybei nustatyti yra naudojamos visos trys rastos apsiuvų rūšys. Pagal BMWP balų sistemos metodą, apsiuvos priskiriamos įvairaus kokybės vandeniui, pvz., Hydropsyche sp. priskiriama prie vidutinės vandens kokybės, o Halesus digitatus priskiriamas prie geros vandens kokybės indikatorių. Be to, reiktų paminėti tai, kad LAND yra padaryta klaida ir Hydropsyche sp. priskiriama lašalui, nors ji yra apsiuva. Pasak S. N. Nakanwe (2009), apsiuva Ecnomus tenellus yra labai geras vandens kokybės indikatorius, nes Ecnomidae šeimos atstovai yra jautrūs vandens taršai ir staigiai pasikeitus aplinkos kokybei gali išmirti. 45

46 36 pav. Halesus digitatus 37 pav. Hydropsyche sp. Erkės 1-oje (įtekant) ir 2-oje (ištekant) tyrimo vietose buvo rastos tik vienos rūšies, tai vandeninė erkė (Hydrodroma sp.) (38 pav.), bet žymiai daugiau erkių buvo rasta 2-oje tyrimo vietoje. Erkės priklauso voragyvių (Arachnoidea) klasei, tačiau erkės ir visa voragyvių klasė nėra priskiriama prie indikatorinių rūšių taikant DUFI ir BMWP balų metodus vandens būklei įvertinti. 38 pav. Vandeninė erkė (Hydrodroma sp.) 39 pav. Paprastasis kabasparnis (Sialis lutaria) Kabasparnių 1-oje (įtekant) tyrimo vietose buvo rastos tik vienos rūšies atstovas paprastasis kabasparnis (Sialis lutaria) (39 pav.), buvo rasta 5 individai, o 2-oje (ištekant) tyrimo vietoje nebuvo rastas nei vienas kabasparnių atstovas. DUFI ir BMWP metoduose Sialis lutaria yra priskiriamas prie indikatorinių grupių ir rodo artimą vidutinei vandens kokybei. Remiantis J. M. Elliott (1996), Sialis lutaria indikuoja vidutinės kokybės vandenį ir šie kabasparniai mėgsta upes, kuriose yra gana nemažai dumblo. Šiuo atveju atliekant tyrimą makrozoobentosiniai organizmai buvo imami iš įvairių vietų, taip pat ir iš ten, kur yra gana nemažai dumblo. 46

47 Skirtingų rūšių skaičius grupėse Norint vizualiai matyti rūšių pasiskirstymo makrozoobentoso grupėse ir skirtingose tyrimo vietose, pagal antrame priede pateiktos lentelės duomenis sudaryta histograma (40 pav.) Tyrimo vieta Nr.1 Tyrimo vieta Nr.2 Makrozoobentoso grupės 40 pav. Rūšių pasiskirstymas pirmoje ir antroje tyrimo vietose Analizuojant pateiktos histogramos duomenis, matome, kad abiejose tyrimo vietose daugiausiai buvo rasta moliuskų, dėlių ir žirgelių, o mažiausiai mažašerių kirmėlių ir kabasparnių. Taip pat akivaizdžiai matyti, kad 1-oje tyrimo vietoje buvo rasta daugiau skirtingų makrozoobentoso rūšių ir iš to jau būtų galima daryti prielaidą, kad 1-osios tyrimo vietos vandens ekologinė būklė yra geresnė, nes, kaip žinome, kuo daugiau randame įvairesnių rūšių organizmų, tuo vandens ekologinė būklė geresnė. Toliau norint patvirtinti šią hipotezę atlikti vertinimai pagal DUFI ir BMWP balų metodą, pagal kuriuos įvertinsime abiejų tyrimo vietų vandens kokybę Vandens kokybė pagal DUFI Iš pradžių, remiantis teigiamų ir neigiamų įvairovės grupių lentele (13 lentelė), gyvūnų sistematinės grupės buvo skaičiuojamos kaip atitinkamai teigiamos arba neigiamos įvairovės grupės (grupę atitinka, jeigu randamas bent vienas grupės individas). Grupės nepriskirtos šiai lentelei, buvo neįskaičiuotos. 47