BOLESLOVAS ВALZUKEVICIUS VILNIAUS DAILININKAS

АСТЛ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS 29 2003 BOLESLOVAS ВALZUKEVICIUS VILNIAUS DAILININKAS Vidmantas Jankauskas Vilniaus dailės akademija Straipsnyje remiantis Iigšoliniais tyrinėjimais, archyvine medžiaga, tuometine periodika bei išlikusiais darbais pirmąsyk lietuvių dailėtyroje plačiai nušviečiama vilniečio skulptoriaus ir grafiko Boleslovo Balzukevičiaus (879-935) gyvenimas bei kūryba. Daug dėmesio skiriama jo studijoms ir gyvenimui Paryžiuje, bendradarbiavimui su Antanu Vivulskiu kuriant Žalgirio mūšio" paminklą, darbui Vilniaus universiteto Dailės fakultete. Stengiamasi pristatyti kuo daugiau išlikusių ir iš literatūros žinomų dailininko darbų. Didžioji jų dalis sukurta Vilniuje arba Vilniui, nors nemažai B. Balzukevičiaus kūrybinio palikimo esma ir kitų šalių (Prancūzijos, Lenkijos) muziejuose bei privačiose kolekcijose. Rnktnžodžiai: Vilnius, Paryžius, kamerinė, monumentalioji ir memorialinė skulptūra, grafika. Išskirtinis XX a. pradžios Vilniaus meninio gyvenimo bruožas - multikultūrinė įvairovė. Čia kūrė lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių ir kitų tautybių menininkai. Po svarbiu dailės gyvenimo faktu tapusios Sztukos"/ Ars" parodos 903-iųjų pavasarį ir tolydžio liberalėjant politinei sitaucijai, margaspalvis miesto kultūrinis gyvenimas antrojoje pirmojo dešimtmečio pusėje iki tol neregėtai suklestėjo. Tačiau daugeliui vėliau pasaulinį garsą pelniusių žydų kilmės menininkų Vilnius, konkrečiai jo piešimo mokykla, buvo tik pirmasis impulsas, paskatinęs juos toliau kurti; rusų dailininkai, dažniausiai atsidūrę Lietuvoje kaip carinės Rusijos valdininkai, iš čia išvyko 95 m., o pirmojoje 907 m. parodoje Vilniuje ryškiai sušvitusi lietuvių dailė po 920 m. dėl nepalankių geopolitinių aplinkybių ir Lenkijos okupacijos nebesudarė atskiro ryškesnio vieneto. Dominuojantis vaidmuo teko lenkakalbei meninei kultūrai, kuriai atstovavo dauguma vietinių vilniečių dailininkų ir iš Lenkijos ilgesniam ar trumpesniam laikotarpui atvykstantys jų kolegos. Būtent ši grupė ir formavo Vilniaus dailę iki 940 m. Skulptorių joje buvo nedaug, bet ir jų gildijoje minėtas pasidalijimas gerai matyti: šalia vietinių Boleslovo Balzukevičiaus, Petro Hermanovičiaus, Rapolo Jakimavičiaus, Liudomiro Slendzinskio dirbo iš Lenkijos atvykę Zbigniewas Pronaszko, Stanisławas Horno-Poplawskis, Henrykas Kuna, Tadas Godziszewskis. Nepaisant to, kad su atvykusiųjų vardais dažnai siejamos tam tikros inovacijos miesto meniniame gyvenime, vietinių skulptorių balsas, kaip ir pridera, buvo gerokai stipresnis, o profesorius Boleslovas Balzukevičius laikytinas bene žymiausiu XX a. pirmosios pusės Vilniaus skulptoriumi. Ši asmenybė lietuvių dailėtyroje daugiausia minėta tik platesniame kontekste (kalbant apie Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetą, Vilniaus dailininkų draugijos veiklą ar Antano Vivulskio kūrybą). Nedaug dėmesio dailininkas sulaukė ir iš lenkų tyrinėtojų. Apie B. Balzukevičių yra paskelbta keletas enciklopedinio pobūdžio straipsnių, jis minimas apskritai visuose Polski słownik biograficzny (toliau - PSB), t.l, Warszawa, 935; Słownik artystów polskich i obcych w Polsce dziełających (toliau - SAP), t.l, 97; F. Ruszczyc, Wydział Sztuk Pięknych Uniwersytetu im. S. Batorego w Wilnie w. 99-929, - Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy założenia i X wskrzeszenia Uniwersytetu Wileńskiego, t. 2, Wilno, 929; Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos, Vilnius, 996. 95

leidiniuose, skirtuose XX a. pirmosios pusės Vilniaus dailei. Iš labiau specializuotų tyrinėjimų minėtinas E. Bobrowskos-Jakubowskos straipsnis 2. Duomenų dailininko biografijai ir kūrybos apžvalgai galima rasti jo bendražygių F. Ruščico 3, S. Lazarskos 4, J. Bulhako 5, L. Uzienblos, S. Lorentzo ir kt. liudijimuose. Balzukevičiaus kūryba išsimėčiusi per kelias valstybes ir iki šiol nebuvo mėginta ją apžvelgti kaip visumą, nesuregistruoti išlikę ir šaltiniuose minimi darbai, o kai kurie net gerai žinomi kūriniai dėl atributavimo ir panašių problemų literatūroje priskiriami nežinomiems autoriams 6. GYVENIMO KELIAS XIX a. Vilnius Lietuvos dailei davė ne vieną menininkų dinastiją. Balzukevičių giminė - viena iš tokių. Jos pradininku laikomas iš Verkių kilęs Vincentas Balzukevičius (835-907), savamokslis skulptorius ir medžio drožėjas, per 55 kūrybinio darbo metus sukūręs keletą tūkstančių skulptūrų Vilniaus ir Lietuvos bažnyčioms. Būdamas gabus menui, jis jau nuo 7 metų, globojamas kun. Siksto Jasevičiaus, darbavosi Kalvarijų bažnyčioje, vėliau gavo zakristijono pareigas Sv. Jono bažnyčioje Vilniuje, kur dirbo 5 metų, nemesdamas ir drožybos. Pamažu pelnęs pripažinimą, ėmė verstis kaip skulptorius profesionalas 7. Priklausė miestiečių luomui, ilgai iš miesto savivaldybės nuomojosi sodybą Kalvarijų gatvėje, o 892 m. ten buvusį medinį namuką su nemažu sklypu išsipirko 8. Didelių turtų neužgyveno, visą gyvenimą sunkiai dirbo stengdamasis išmaitinti gausią šeimyną, išmokslinti vaikus. Su žmona Elena Ušpulevičiūte Vincentas Balzukevičius išaugino sūnus Juozapą, Boleslovą, Joną ir dukteris Kotryną ir Liuciją. Vyriausias sūnus Juozapas (866-95) pirmasis nuėjo tėvo pėdomis. Pasimokęs Vilniaus piešimo mokykloje, 887-893 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje, buvo gabus studentas, už savo darbus pelnė keletą sidabro medalių. Po stu- Buv. Balzukevičių šeimos namas Kalvarijų gatvėje. 2003. VJA* Skulptūros studija La Ruche, Paryžiuje. B. Balzukevičiits pirmasis iš kairės (su skrybėle). Apie 902-903'BŠA dijų, turėdamas III klasės dailininko laipsnį, šešerius metus dirbo piešimo mokytoju Čerepoveco gimnazijoje (Naugardo gub.), o grįžęs į Vilnių nuomojosi studiją Pilies gatvėje, dėstė tapybą J. Montvilos klasėse ir techninį piešimą Vilniaus piešimo mokykloje, buvo vienas Vilniaus dailės draugijos steigėjų. Tapė peizažus ir portretus, restauravo paveikslus 9. Po kurio laiko tėvo ir vyresniojo brolio keliu pasuko Boleslovas ir Liucija. Antrasis E. ir V. Balzukevičių sūnus gimė 879 m. vasario 2 d. (pagal naująjį kalendorių - vasario 24 d.) Vilniuje ir tą pačią dieną Šv. Jono bažnyčioje buvo pakrikštytas Boleslovo Stanislovo vardu. Apie ankstyviausius Boleslovo mokslus nieko nežinoma, tačiau nėra abejonės, kad pirmuosius būsimojo menininko įgūdžius ir žinias jis gavo iš tėvo. Nuo 894 m. lankė valdišką Vilniaus piešimo mokyklą (vad. I. Trutnevas) bei bankininko ir filantropo Juozapo Montvilos įsteigtas Techninio piešimo ir braižybos klases. Tobulintis toliau Vilniuje galimybių nebuvo, tad laimė, 2 E. Bobrowska-Jakubowska, Vilniaus dailininkų karjeros Paryžiuje XX amžiaus pradžioje, - X7X-XX a. Lietuvos dailė. Edukacinis aspektas, Vilnius, 2000. F. Ruszczyc, Dziennik, cz.2, Warszawa, 993. 4 S. Łazarska, Wspomnienia o Ś. p. Bolesławie Bałzukiewiczu (Bal i Malina. Historia prawdziwa), - Pion, R., Nr. 4, Warszawa, 935. ' J. Bulhak, Wiek meski Ferdynanda Ruszczyca, - Ferdynand Ruszczyc. Życie i dzieło. Księga zbiorowa, Wilno, 939, p. 47-326. 6 Vilniaus universitetas dailėje, Vilnius, 986, il. 64, 22. 7 L. Uziębło, S. p. Wincenty Bałzukiewicz, - Kurier Litewski, 907 03 4 (7), Nr. 5; Biesiada literacka, 907, p. 397. 8 Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir lenkų okupacijos laikotarpiu ši posesija buvo pažymėta Kalvarijų g. 77-uoju numeriu, o dabar išlikęs vienas iš buvusios sodybos pastatų žymimas Kalvarijų g. 72-uoju numeriu [LCVA, f. 64, ap.6, b. 3802; f.30, ap.l, b.0537]. 9 LVIA, f. 35, ap.8, b. 9,. 45; SAP, t., p. 8; L. Uziębło, Ś.p. Wincenty Bałzukiewicz.., * Pagrindiniai iliustracijų šaltiniai: Autoriaus archyvas - VJA; Balzukevičių šeimos archyvas (Varšuva) - BŠA; Ruščicų šeimos archyvas (Varšuva) - RŠA; periodinė spauda - PS. 96

kad gabų ir darbštų jaunuolį pastebėjęs J. Montvila suteikė jam paramą tęsti mokslus užsienyje. B. Balzukevičius išvyko mokytis skulptūros į Krokuvos dailės akademiją, kur nuo 897 iki 902 m. studijavo pas profesorius Alfredą Dauną ir Konstantiną Laszczką 0. Iš Krokuvos, užsitikrinęs tolesnę J. Montvilos paramą, kartu su kitu vilniečiu tapytoju Boleslovu Buika 902 m. išvyko į Paryžių ; čia studijas tęsė Valstybinės aukštosios dailės mokyklos (Ecole nationale supérieure des Beaux Arts) skulptūros klasėje pas prof. Antoiną Mercié. Įsidėmėtina, kad tais pačiais metais, tik kiek anksčiau, šioje klasėje studijas buvo pradėjęs dar vienas iš Lietuvos kilęs dailininkas - Antanas Vivulskis, prieš tai baigęs architektūros mokslus Vienoje 2. Pažintis su juo B. Balzukevičiui buvo itin reikšminga; dailininkai tapo ne tik artimais bičiuliais, bet ir idėjiniais bendraminčiais. 904 m. pradžioje Balzukevičius grįžo į Vilnių, kur meninis gyvenimas budo labai pamažu ir kūrėjui iš savo darbo sunkiai sekėsi pragyventi 3. Tačiau čia prabuvo apie ketvertą metų ir per tą laiką atliko nemažai užsakymų bažnyčioms, privatiems asmenims, dalyvavo parodose 4. 908 m. pavasarį B. Balzukevičius vėl Paryžiuje. Tuo metu ten tautiečius lankiusi H. Riomerytė mini sutikusi Balzukevičių ir Vivulskį La Ruche menininkų kolonijoje, kur, kaip ir kiti dailininkai iš visos Europos, jie turėjo bendrą studiją 5. Tais pačiais 908 m. Balzukevičius dalyvavo parodoje Paryžiaus dailės akademijoje ir pelnė du apdovanojimus 6. Žinoma, kad tais pačiais metais Balzukevičius lankėsi Peterburge 7, tačiau netrukus A. Vivulskio buvo pakviestas į Paryžių padėti kurti Žalgirio mūšio paminklą, B. Balzukevičius prie savo studijos Paryžiuje. Apie 908-90. BŠA S XAÄTE.. POST-A-fcË: (iii. l.-i Lį.,j;r-/s^.[L i.n «/ * -*'. ß. Balzukevičiaus atvirlaiškis A. Vivulskiui. 90. BŠA. tačiau ar Rusijos sostinę jis aplankė prieš minėtą susitikimą su H. Riomerytė, ar vėliau, neaišku. Šiaip ar taip, 909 m. sausį Balzukevičius tikrai buvo Paryžiuje 8. Žinoma, kad maždaug tuo pačiu metu Ignacas Paderewskis Vivulskiui pagaliau atskleidė savo tikslus ir užsakė sukurti paminklą Krokuvai. Dirbti su paminklu Vivulskis pakvietė ir Pranciškų Ksaverą Blacką - taip pat buvusį A. Mercié mokinį. Suprantama, kad ir Balzukevičiui, ir Blackui teko daugiau- " Iš viso Krokuvoje jo studijos užtruko 6 semestrus, t. y. iki 902 m. pavasario [LCVA, f.64, ap. 6, b. 3802]. L. Uziębło, O Sztuce" i ze sztuki w Wilnie, - Tygodnik {Ilustrowany, 903, Nr. 23, p. 448. 2 903 m. pradžioje A. Vivulskis savo pusseserei A. Michalovskai į Vilnių iš Paryžiaus rašė: Turiu šiuo metu vieną kolegą, labai stiprų skulptorių iš Vilniaus, pavarde Balzukevičius. Labai tvarkingas, aš, palyginti su juo, esu pradedantysis" [МАВ RS, f. 00-353,. ]. 3 Apie tai sužinome iš kito A. Vivulskio laiško A. Micbalovskai. 904 m. jis rašė: Dailininkas, kurį sutikai gatvėje, greičiausiai buvo ne kas kitas, kaip mano bičiulis Boleslovas Balzukevičius, kuris ką tik sugrįžo į Vilnių, Kalvarijų 77. Tai pats tikriausias dailininkas, skulptorius ir tapytojas, ir jeigu dar neišgarsėjo, tai kaltas dėl to tik jo nepaprastas kuklumas. Vargšelis rašė man, kad netvirtai jaučiasi Vilniuje. Jeigu ką galėtum, tai rekomenduok jį padaryti kokį biustą ar kokių nors ornamentų. Tegul bent truputį užsidirba ir parodo pasauliui kas esąs, o tai turi be pinigų gyventi skurde ir negali realizuoti savo idėjų..." [МАВ RS, f. 00-353,. 2\. 4 904 m. dalyvavo jubiliejinėje Piešimo mokyklos parodoje, o 905 05 2 -J. Montvilos amatų mokyklos salėje atidarytoje pavasarinėje Vilniaus dailininkų parodoje [Tygodnik illustrowany, 905, Nr. 23, p. 438; Kraj, 905, Nr. 20; SAP, p.8o]. 5 H. Romerówna, Sztuka w Paryżu, - Kurier Litewski, 908, Nr. 05, p. 2. 6 Scena i sztuka, 908, Nr. 3, p. 4. Kitur minima, kad su Našlaičiais" dalyvavo parodoje Le Grand palais ir pelnė Grand Prix. 7 Ten sukūrė keletą darbų, tarp jų Mažasis smuikininkas" ir Karas" [SAP, p. 80]. 8 Tai rodo 909 0 20 Balzukevičiaus laiškas iš Paryžiaus į Vilnių: Truputį sirguliuoju, gavau slogą. Dirbtuvės neturiu, gal šiais metais savos ir neturėsiu. Bet už tai dirbu kitoje, gausiu po 300 frankų kas mėnesį. Vivulskis gavo konkursą ir užsakymą. Darys paminklą Šveicarijai, už kurį gaus 200 tūkst. frankų. Aš jam padėsiu, nes iki lapkričio turi jį paruošti liedinimui iš bronzos. Tik prašau Jus niekam nesakyti, kad pas jį dirbsiu, nes jis to manęs prašė..." [E. Zdanowicz, Saga rodu Bałzukiewiczów, - Za i przeciw, 976 28, Nr. 48]. 97

sia atlikėjų darbas, tačiau nėra abejonės, kad vykdant tokį milžinišką projektą didelė sparta ir darbo apimtis reikalavo visų su juo dirbusių kūrybinių pastangų. Juo labiau kad Vivulskio sveikata nebuvo gera, o paminklą sudarė net 6 figūros. Nekvestionuojant Vivulskio autorystės reikia pasakyti, kad ir Balzukevičius, ir Blackas kurdami paminklą įdėjo nemažai talento ir drąsiai gali būti vadinami jo bendraautoriais. Visai galimas dalykas, kad be tokių artimų pagalbininkų Vivulskis apskritai nebūtų galėjęs realizuoti šio sumanymo. Sutelktai dirbant pirmąją skulptūrą spėta išlieti iš bronzos jau 909 m. gruodį. Ilgiausiai užtruko darbai su raita Jogailos figūra, ir paaiškėjus, kad jos nepavyks išliedinti laiku - paminklo atidengimo iškilmėms 90 m. liepos 5 d., kaip laikinas pakaitalas buvo pagaminta gipsinė metalo spalvos patina padengta statula, o bronzinė karaliaus skulptūra atvežta ir pastatyta pusmečiu vėliau 4. Balzukevičius su Blacku lydėjo skulptūrinę grupę kelionėje geležinkeliu į Lenkiją, kartu su Vivulskiu dalyvavo montuojant paminklą Krokuvos centre ir viso miesto švente tapusiose jo atidengimo iškilmėse 2 ". Pažintis su Vivulskiu nesibaigė Žalgirio paminklu. Kadangi Viviilskis ilgokai būdavo išvykęs gydytis kitur 2, Balzukevičius darbavosi jo dirbtuvėje, buvusiose parko Mont-Souris rajone, o Vivulskiui 93 m. rudenį galutinai palikus Paryžių, ten liko šeimininkauti vienas. Priklausė Lenkų menininkų draugijai (TAP). Kaip ir daugelis išeivių iš Lenkijos ir Lietuvos, Balzukevičius palaikė gerus santykius su Vladislovo Mickevičiaus šeima 22. Bendravo su Paryžiuje dirbusiais dailininkais tapytojais Tadeuszu Makowskiu (882-932) ir Olga Boznańska (865-940; pas ją, beje, kurį laiką studijavo Liucija Balzukevičiūtė) 23, verslininke ir kultūros veikėja Stefanija Lazarska. Tarp kitko, ji pateikia gana taiklų to meto Balzukevičiaus Grupė Dailės fakulteto dėstytojų. Iš kairės: F. Ruščicas, ]. Kloses, B. Kubickis, B. Balzukevičius, L. Sokolovskis (?). Apie 922-925. BŠA studijos aprašymą: Joje buvo apsigyvenęs statulų miškas, tylenis Balas ir įvairiausi gyvūnėliai: prijaukintas kranklys ir erelis gyveno santaikoje su varle, pele ir šuniu Malina. Malina, pilkas su juodais taškais šuo, ištikimas Balo draugas, buvo vienas iš nedaugelio padarų, pažįstančių Balo balso skambesį" 24. Kad Balzukevičius Paryžiuje dirbo gana intensyviai, liudija ir kiti šaltiniai. Pavyzdžiui, jo darbai minimi net keliuose salonų kataloguose: Société Nationale des Beaux Arts (92,94), Exposition des peintres et sculpteurs polonais (94) 25. 9 ir 92 m. Balzukevičius dalyvavo Vilniaus dailės draugijos pavasario parodose, kur eksponavo J. Montvilos portretą 26. Beje, kaip tik tuo metu jis gavo užsakymą sukurti paminklą J. Montvilai 27. Paryžiuje Balzukevičiui teko praleisti visą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį. Sunku pasakyti, ar dailininkas ten pasiliko neturėdamas galimybės grįžti, ar dėl kitų priežasčių. Aišku viena - karas užkirto kelius į Lietuvą. Nutrūko ir laiškai. Nežinia, ar Boles- 4 A. Urbańczyk, Pomnik Grumvaldski w Krakowie, Kraków, 974, p. 47. Vaizdas į Vilniaus elektrinę ir Elektros" skulptūrą nuo kairiojo Neries kranto. ]. Bulhako nuotr. V]A " 20 Apie tai atvirlaiškyje namiškiams Boleslovas rašė: Paminklo atidengimas praėjo labai gerai. Buvo puikus oras. Iš Vilniaus nieko nemačiau, nors vyliausi, kad ką nors sutiksiu. Vakare turėsiu apsirengti fraka..." [E. Zdanowicz, Saga rodu Bałzukwwiczów...]. 2 N. Lukšionytė-Tolvaišienė, Antanas Vivulskis. Tradicijų ir modernumo dermė, Vilnius, 2002, p. 27. ~ 2 Su Mickevičiaus šeima Balzukevičius susipažino greičiausiai per A. Vivulskį, dirbdamas su Žalgirio paminklu. Sukūrė keletą V. Mickevičiaus ir jo tėvo poeto A. Mickevičiaus portretų [E. Bobrowska-Jakubowska, Vilniaus dailininkų.., p. 65-66]. 23 E. Zdanowicz, Saga rodu Bałzukiewiczów..., p.8. 24 S. Łazarska, Wspomnienia.., p. 5. 25 LCVA, f. 75, ap.ibb, b. 20; Polskie iycie artystyczne w latach 890-94, Warszawa, 967, p. 25; E. Bobrowska-Jakubovska, Vilniaus dailininkų..., p.66-67. 26 Wystawa towarzystwa artystycznego. Katalog IV-ej wiosennej wystawy obrazów. Ul. Wielka, Nr. 66, 92; Vilniaus dailės draugija 908-95. Parodos katalogas, Vilnius, 999, p. 39. 27 Elf. Pamięci J. Montwiłła, - Świat, 9, Nr. 34, p. 4. 98

B. Balzukevičius prie kuriamo Vytauto antkapio. Apie 937-93. BŠA lovą pasiekė žinia apie brolio mirtį Vilniuje 95 m. Karas nepaprastai apsunkino kūrybinį darbą, bet tie metai neprėjo visai veltui. Žinoma, kad jis dalyvavo parodose dailininkams remti, surengtose Galen des Artistes Modernes (95), Galen Bernheim-]eune (95-96), ТАР patalpose (97) 28. Šiek tiek lėšų pragyventi užsidirbdavo tos pačios S. Lazarskos įsteigtose dirbtuvėse, droždamas eksportui į JAV skirtus medinius žaislus 29. Tie, kurie jį pažinojo tais metais, tvirtina, kad Boleslovas lengviau pakeldavo nepriteklius negu išsiskyrimą. Karo metai šalia kitų nelaimių atnešė ir visuotinį skurdą bei badą. Galiausiai nuolat didėjantys nepritekliai dailininką įveikė: baigėsi darbingos dienos ir netgi lenkiškų erelių drožimas Amerikai. Anot amžininkės, Balas kaskart jautėsi vis blogiau, vis daugiau kalbėdavo, vis labiau karščiuodavosi. Susirūpinę bičiuliai (ypač ponai Mickevičiai) pasistengė sunegalavusį menininką išsiųsti į kaimą, kur T. Makowskis turėjo vilą. Kaime Balzukevičius atkuto, pagijo, atgavo kūrybinę pusiausvyrą 30. O čia ir karas ėjo į pabaigą, atgijo viltis grįžti į tėvynę. Iš to meto parodų - minėtina Exposition franco-polonaise d'art et de Souvenir (99), Wystawa artystów polskich (99) 3. Ne viename šaltinyje teigiama, kad jau 98 m., atsiradus galimybei, Balzukevičius pirmuoju traukiniu per Italiją ir Austriją grįžo į Vilnių 32. Tačiau sugrįžimą, matyt, reikėtų nukelti į 99 m. pradžią, nes sausio-kovo mėn. jis dar dalyvavo bendroje prancūzų ir lenkų dailininkų parodoje Exposition franko-polonaise d'art et de Souvenir Paryžiuje 33. Sugrįžęs į Vilnių, iš pradžių apsistojo Pilies g. buvusioje S. Jarockio dirbtuvėje, kurią po brolio Juozapo mirties toliau nuomojo sesuo Liucija, o apie 92 m. apsigyveno tėvų namuose Kalvarijų g. 77-2, kuriuos išlaikė vyresnioji sesuo, legionininko našlė Kotryna Vienckovska 34. Prie Stepono Batoro universiteto įkūrus Dailės fakultetą, jo dekanas prof. Ferdinandas Ruščicas stengėsi šioje būsimoje menininkų kalvėje sutelkti visus iškilesnius Vilniaus krašto dailininkus. Suprantama, kad neliko pamirštas ir B. Balzukevičius, tuo metu jau žinomas kaip garsiausias vilnietis skulptorius. Jis buvo pakviestas dirbti vienos iš pirmųjų fakultete įkurtų Skulptūros studijos vedėju. Generalinio Rytų žemių komisariato sprendimu, suderinus jį su Lenkijos religinių konfesijų ir švietimo ministerija, Balzukevičiui nuo 99 m. lapkričio d. suteiktas skulptūros docento, o nuo 920 m. rugsėjo d. - profesoriaus padėjėjo vardas 35. Suprantama, kad darbas įsibėgėjo ne iš karto, bet Skulptūros studija, įsikūrusi pagrindiniame universiteto pastatų komplekse Pilies g., tapo vienu pirmųjų veiklą pradėjusių fakulteto padalinių. Įsidėmėtina, kad jau 920 0 2 Ruščicas savo dienoraštyje pažymi, jog Skulptūros studija akivaizdžiai pastūmėjo fakulteto reikalą. Mokiniai pradeda rinktis. Praėjusią savaitę buvo keturi, dabar trylika; šiandien dar atvyko. Šilčiausiai į šį reikalą pažiūrėjo Kubickis ir Balzukevičius - vietiniai" 36. 920 m. vasarą darbą universitete buvo nutraukę karo įvykiai, o pats Balzukevičius - trumpam patekęs bolševikų nelais- 28 E. Bobrowska-Jakubowska, Vilniaus dailininkų.., p. 66. S. Lazarskos dirbtuvės įkurtos 94 m. pabaigoje Paryžiuje. gaminti taikomojo pobūdžio skulptūrą [Tygodnik iliustrowany, 99, d., Nr. 4, p.27]. S. Łazarska, Wspomnienia.., p. 5. 3 LCVA, f. 75, ар. IBb, b. 20,.; E. Bobrowska-Jakubowska, B. Balzukevičiaus kapas Rasų kapinėse. 2003. V]A Vilniaus dailininkų.., p. 67. 32 F. Ruszczyc, Wydział Sztuk Pięknych Uniwersytetu.., p. 33; H. P. S. p. prof. Bolesław Bałzukiewicz, - Alma Mater Vilnensis, Wilno, 935, p. 8; SAP, p. 80. 33 Bobrowska-Jakubowska E., Vilniaus dailininkų.., p. 67. 34 LCVA, f. 64, ар. 6, b. 3802; f. 30, ар., b.lo537. 35 Ten pat, f. 75, ар. IBb, b. 20; F. Ruszczyc, Wydział Sztuk Pięknych.., p. 4. 36 F. Ruszczyc, Dziennik. W Wilnie, Warszawa, 996, p. 66. 99

Darbininkas SU kastuvu. МАВ RS Našlaičiai, 904. PS Dievaitė, 904. PS vėn 37. Spalį, Vilnių užėmus lenkų kariuomenei, viskas sugrįžo į ankstesnes vėžes. B. Balzukevičius liko profesoriaus padėjėju ir Dailės fakultete dėstė iki pat mirties, t. y. daugiau kaip 5 metų 38. Skulptūros katedroje specialybės studijos tęsdavosi ketvertą metų, čia privalomus kursus turėdavo išklausyti architektai, taip pat I ir kurso tapytojai. Balzukevičius turėjo nemažai studentų, mokinių, tačiau stiprios mokyklos nesukūrė. Buvo labiau menininkas negu lyderis. Iš jo mokinių bene labiausiai žinomi Rapolas Jakimavičius (893-96), Česlovas Šembergas (890-973), Tadas Godziševskis (904-977), Edvardas Giedraitis (904-942), V. Bankovska, V. Stankievičius, A. Kžemenis ir kt. 34. B. Balzukevičius mirė nuo infarkto naktį iš 935 m. vasario 2 į 3-ąją savo namuose Kalvarijų g. Atsisveikinimas su velioniu įvyko Šv. Jonų bažnyčioje, o laidotuvės - vasario 6 d. Rasose. Tą dieną universitete buvo paskelbtas gedulas, nevyko paskaitos ir pratybos 40. KŪRYBA Iš B. Balzukevičiaus gyvenimo ir kūrybos kelio apžvalgos matyti, kad aiškiai išsiskiria bent keturi etapai: ) mokslų Vilniuje, Krokuvoje ir Paryžiuje (iki 904), 2) Vilniaus (904-908), 3) Paryžiaus (908-99) 4) ir vėl Vilniaus (99-935). Visais etapais buvo sukurta reikšmingų kūrinių, tačiau daugiausia jų išlikę, ko gero, iš ramiausio ir produktyviausio paskutinio laikotarpio. Dailininko kūryboje dėl objektyvių priežasčių bene svarbiausią vietą užėmė kamerinė skulptūra. Monumentalių darbų sukurta gerokai mažiau ir beveik visi jie Balzukevičiui buvo etapiniai. 7 Jį išlaisvino buvę studentai, tuo metu ulonų pulko kariai. Sužinoję, kur bolševikai laiko Balzukevičių, ulonai puolė tą kaimelį ir užėmė jį [F. Ruszczyc, Wydział Sztuk Pięknych.., p. 5]. 8 LCVA, ten pat, f. 75, ар. IBb, b. 20,. 7. 4 Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos, Vilnius, 996; F. Ruszczyc, Wydział Sztuk Pięknych.., p. 7. 40 LCVA, f. 75, ap.lbb, b.20,. 8; Edvardo Ruščico prisiminimai, Varšuva, 200 9. Autoriaus archyvas. A.Mkkevičiaus portretas. 93. PS Seno vyro studija. Iki 9. PS Senio portretas. МАВ RS Mergaitė (paskutinis darbas).bša 00

/, Lelevelio paminklas (fragmentas), 932. VjA J. Slovackio atiminimo lenta, 927. VJA S. Moniuškos biustas, 292. VjA Reikšminga skulptoriaus kūrybos sritis buvo ir memorialiniai paminklai. Atskirai minėtini grafikos darbai. Kamerinė skulptūra. 904 m. sugrįžęs į Vilnių su 3 darbais dalyvavo jubiliejinėje Piešimo mokyklos parodoje. Iš šio laikotarpio darbų minima skulptūra Dievaitė" (904, nupirkta Liutnios" draugijos), bene pirmasis Lenkijos spaudoje reprodukuotas B. Balzukevičiaus darbas 4. 905 m. gegužės 2 d. Montvilos amatų mokykloje atidarytoje pavasarinėje Vilniaus dailininkų paveikslų ir skulptūrų parodoje B. Balzukevičius eksponavo A. Mickevičiaus biustą, skulptūrinę grupę Našlaičiai" ir keletą portretinių eskizų ( Daktaro Minkevičiaus vaikai", Grafienės T. portretas", Mergaitės galva", Pono N. portretas") 42. Bene didžiausio dėmesio susilaukė skulptūrinė grupė Našlaičiai", pasižyminti taikliai pajausta minorine nuotaika, ryškia nelaimės ištiktų vaikų psichologine traktuote. Ši likimo nuskriaustųjų tema dailininkui, matyt, buvo itin svarbi, nes žinomi bent trys skulptūros variantai. Vienas iš jų spaudoje publikuotas jau 904 m., kitas 908 m. rodytas Salon des Artistes Francais Paryžiuje 43, dar vieną savo muziejui nupirko Mokslo bičiulių draugija Vilniuje 44, taip parodydama jaunam autoriui didelį pripažinimą ir išpopuliarindama jo vardą. Panašios nuotaikos ir kitas to laikotarpio darbas Moteris su šuniuku" (907) 45. Kaip ir Našlaičiuose", pasitelkęs šunelio figūrą, dailininkas įtaigiai parodo momentą, kada varguolis, užgultas vienatvės ir skausmo naštos, ja pasidalyti gali tik su ištikimu gyvulėliu... 46 Vilniaus laikotarpiui priklauso ir Juozapo Montvilos, Pranciškaus Zavadzkio ir Chelminskio medalionai, keliolika medinių ir gipsinių skulptūrų bažnyčioms 47. lš fotografijų žinoma, kad tada Balzukevičius buvo sukūręs pusiaufigurę seno bazdoto vyro studiją, dvigubą senio ir berniuko biustą, darbininko su kastuvu, pasirėmusiu vyro skulptūras. Be čia išvardytųjų darbų, dar galima paminėti keletą šiandien nežinomų Balzukevičiaus kūrinių, apie kuriuos kalba L. Uziembla, apžvelgdamas to meto Vilniaus senąją ir naująją skulptūrą. Tai karaliaus Vladislovo Jogailos, lietuvio, mergaitės biustai, atnaujinta Dievo Motinos skulptūros galva pranciškonų koplytėlėje, skulptūra Muzikantas", taip pat darbai iš molio (reljefai pagal H. Sienkiewicziaus Uginimi ir kalaviju", Kryžiuočius"), anot informacijos autoriaus, pasižymintys dinamika, ekspresija, labai išraiškingi 48. Būdamas Paryžiuje Balzukevičius salonuose ir TAP parodose eksponavo marmurinę moters galvą, terakotinį Berniuką", gipsinį ponios Davainienės portretą, Adomo Mickevičiaus galvą ir keletą kitų darbų 44. Kiek mėžiau kamerinių kūrinių žinoma iš paskutiniojo laikotarpio. Pirmiausia minėtini LDM saugomi darbai: Tygodnik illustrowany, 904, d., Nr.6, p. 5. Prancūzijos spaudoje tuo laikotarpiu publikuotas A. Mickevičiaus biustas, kompozicija Emigrantai" [F. Ruszczyc, Wydział Sztuk Pięknych.., p. 33]. : Tygodnik illustrowany, 905, Nr. 23, p.438. ' SAP, p. 80. Berniukas ir mergaitė ( Našlaičiai"), 904, gipsas, h 74, LNM, IM 5063. 5 Gipsas, 39x6x4, LDM, S 9. h Šių skulptūrų psichologinei įtaigai pasiekti greičiausiai turėjo įtakos ir tai, kad pats B. Balzukevičius labai mėgo įvairius gyvulėlius, o apie jo draugystę su šunimis yra išlikę keletas įdomių ir jaudinančių pasakojimų [S. Lazarska, Wspomnienia.., p.6]. 7 Viena iš tokių skulptūrų - gipsinis Nukryžiuotasis" Medingėnų bažnyčiai (Plungės rajonas) {Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, Vilnius, 973, p.707]. Świat, 90, Nr. 32, p.0-2. Świat, 94, Nr. 30, p.5. Iš jų šiandien žinomas tik A. Mickevičiaus portretas, saugomas poeto muziejuje Paryžiuje. 0

Moters portretas" (925), Barboros Radvilaitės palaikai" (93), Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, portretas" 50. Iš trečiojo dešimtmečio fotografijų žinoma, kad Balzukevičius kūrė šv. Kristoforo figūrą, Pietą", darė kitas Vilniaus katedros karalių kapų išliejas. Monumentalioji skulptūra. Pačioje XX a. pradžioje Vilniaus viešajame gyvenime įvyko viena itin svarbi permaina - pabodusį ir nepatogų dujinį apšvietimą pakeitė elektra, kurią ėmė tiekti 902-903 m. dešiniajame Neries krante pastatyta pirmoji miesto šiluminė elektrinė. Jau projektuojant jos pastatą buvo numatyta, kad kampinį bokštą papuoš alegorinė skulptūrinė kompozicija 5. Beveik neabejotina, jog kompozicijos idėją architektas su skulptoriumi buvo aptaręs jau darydamas elektrinės projektą. Panašu, kad B. Balzukevičius šiam darbui pasirinktas iš pat pradžių ir jau 902 m. pavasarį darbavosi prie būsimosios skulptūros, kuri turėjo simbolizuoti elektros pergalę prieš dujinį apšvietimą 52. Statula baigta greičiausiai 902 m. pabaigoje arba 903 m. pradžioje, kai elektrinė pradėjo tiekti energiją aplinkiniams miesto rajonams 53. Elektra" buvo pirmasis iš tiesų monumentalus (cinas, h 400) jauno skulptoriaus kūrinys. Apskritai tai buvo pirmoji viešajai erdvei skirta ne sakralinės ir ne politinės propagandinės paskirties monumentalioji skulptūra Vilniuje. Skulptūra miestą puošė keletą dešimtmečių, tačiau 958 m. (kitais duomenimis - 970 m.) buvo sunaikinta. 993 m. Elektrą" iš bronzos ir kiek aukštesnę (h 420) atkūrė skulptorius Petras Mazūras 54. Kitu B. Balzukevičiaus monumentaliu darbu, skirtu viešajai erdvei, paprastai laikoma koplytėlę Paneriuose puošianti šv. Jackaus skulptūra. Tačiau duomenys apie jos autorystę prieštaringi. V. Drėma teigia, kad 834 m. drožta senoji medinė šventojo skulptūra 908 m. buvo pakeista nauja, išlieta iš bronzos pagal B. Balzukevičiaus modelį 55, o K. Čerbulėnas nurodo, kad koplytėlė restauruota jau 90 m. ir tuomet ant jos pastatyta nauja B. Balzukevičiaus sukurta šventojo skulptūra 56. Informacija tuometinėje spaudoje patvirtina maždaug 90 m. datą, tačiau skulptūros autorystę priskiria Boleslovo tėvui Vincentui BalzukevičiuF. Neturint tikslesnių duomenų, šį faktą tenka priimti. Ypatingą, etapinę vietą B. Balzukevičiaus kūryboje užima 932 m. skverelyje prie pranciškonų bažnyčios " Vilniaus dailės draugija.., p. 39. LVIA, f. 382, ap.l, b. 898. : 902 m. spaudoje skulptūros simbolika aprašyta taip: Dešinįjį stoties pastato sparną puošia skoningas bokštelis, kurį vainikuos simbolinė grupė, vaizduojanti triumfuojančią elektrą kaip moterį, keliančią aukštyn lankinę lempą ir koja primynusią parblokštas dujas, kurias įkūnija iš siaubo slepiančio veidą žmogaus figūra. Grupės modelį šiuo metu iš molio lipdo žinomas skulptorius p. Balzukevičius (tapytojo brolis)" [Kraj, 902, Nr. 26, p. 4.32; Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t., Vilnius, 988, p. 85]. ' Kraj, 903, Nr. 6. Vilniaus dailės draugija.., p. 39; V. Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius, 99, p. 377; N. Lukšionytė-Tolvaišienė, Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje, Vilnius, 2000, p.83; J. Martusevičius, Vėl uždegtas atgimusio Vilniaus paminklo Elektra" žibintas, - Voruta, 995 03 0-, Nr. 9. 5 V. Drėma, Dingęs Vilnius..., p. 370; SAP papildymuose Drėma nurodo jau 90 m. datą. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas.., p. 06. 902 m. publikuotame straipsnyje apie šv. Jackaus koplytėlę vilnietis dailininkas Stanislovas Jarockis aiškiai nurodo, kad naująją šventojo figūrą iš vario pagal medinį modelį iškalė skulptorius Balzukevičius, kuris pasinaudodamas savo sūnaus tapytojo piešiniais, padarė darbą visapusiškai gerai" [Tygodnik illustrowain/, 902, d., Nr. 293]. ß. Balzukevičius prie lipdomos Sv. Kristo- Arkivyskupo J. Ciepliako biustas ir niša Vienas iš pirmųjų J. Montvilos paminklo projektų, foro skulptūros. Apie 927-930. BŠA įrengimo metu, 929. BŠA 9. PS 02

/. Montvilos paminklo kūrimo momentas (7932 т., BŠA) ir šiandieninis paminklo vaizdas (2003 т., VJA) pastatytas visuomenės veikėjo, mecenato ir filantropo Juozapo Montvilos (850-9) paminklas 58. Paminklu Montvilai susirūpinta tuoj po jo mirties ir iš pat pradžių vienas realiausių paminklo autorių buvo Balzukevičius. Spaudoje netgi rašyta, kad tik Balzukevičius gali būti pakviestas įamžinti Montvilos vardą. Taigi dar 9 m. į skulptorių kreipėsi grupė Vilniaus visuomenės atstovų, prašydami sukurti Montvilos paminklą ir antkapį. Iš po kurio laiko paskelbtos informacijos matyti, kad skulptorius gana aktyviai ėmėsi šio projekto ir jau tais pačiais metais viešai parodė pirmąjį paminklo variantą. Projektas buvo priimtas labai palankiai, pripažinta, kad šią atsakingą, kūrybinį polėkį varžančiomis sąlygomis iškeltą užduotį menininkas įvykdė be priekaištų. J. Montvilos pamin-_ klo projekte paprastumas derinosi su linijos švarumu ir puikia figūrų, simbolizuojančių Piešimo mokyklą, Pieno lašo" draugiją, Amatų draugiją ir Lyrą" derme. Iš dviejų antkapio variantų, geresniu laikytas pirmasis, pasižymintis pirmaeiliais meniniais privalumais". Jau iš anksto džiaugtasi, kad Vilnius ne tik pagerbs savo geradarį pilietį, bet ir įgis tikrą meno kūrinį 54. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo realizuoti sumanymo nepavyko, vėliau šis projektas buvo pamirštas. Idėja pastatyti paminklą Montvilai atgaivinta tik 925 m. Iš pradžių galvota apie kuklesnį variantą, ketinta pasinaudoti Montvilos parke Rasose dar nuo amžiaus pradžios užsilikusiu, nerealizuotam A. Mickevičiaus paminklui skirtu postamentu 60. Vėliau, dėl techninių priežasčių atsisakius šio sumanymo, darbą trukdė įstrigusios paminklui tinkamo sklypo paieškos. Galiausiai paminklo statybos komitetas (suburtas 928 m.) sutiko su miesto prezidento siūlymu pasirinkti skverelį prie pranciškonų bažnyčios ir naujam projektui sukurti pakvietė inžinierių Janą Borovskį ir prof. B. Balzukevičių. Paminklo kertinis akmuo padėtas 93 m. rugsėjo 3 d. 6, o pats paminklas iškilmingai atidengtas 932 m. spalio 9 d. 62 Skulptorius nebegrįžo prie pirminio itin literatūriško 9 m. projekto varianto ir, atsisakęs visų alegorinių figūrų, paminklą padarė gerokai lokoniškenį. Liko vienintelė gana statiška, uždaro silueto, sėdinčio ir susimąsčiusio Montvilos figūra (bronza, h,7 m), pakelta ant tašyto šviesaus granito postamento (h 2,2 m), pastatyto ant žemo, laiptais apjuosto cokolio. Prie postamento šonų prijungti masyvūs granito suolai su atlošais. Paminklo kompozicija simetriška, frontali, formos ramios, realistinės, šiek tiek schematiškos, santūriai detalizuotos 63. Tarpukario Vilniuje, kuris apskritai negalėjo pasigirti monumentaliosios skulptūros gausa, pranciškonų skverelio statinys buvo pirmasis visafigūris, iš tvirtos medžiagos padarytas paminklas 64, o J. Montvila - vienintelis XX a. pradžios veikėjas, sulaukęs tokios tuometinių vilniečių pagarbos 65. Be aptartųjų darbų, B. Balzukevičius yra prisidėjęs dar prie vieno Vilniaus monumento atsiradimo. 922 m., minint kompozitoriaus Stanislovo Moniuš- 58 Dziennik Wileński, 932 0 29, Nr. 25. 59 Świat, 9, N.34, p.l4; Biesiada literacka, 9 0, Nr. 45, p. 375; Tygodnik nowości, 9 08 2, Nr.2, p.4-5. ш Słowo, 928, Nr. 263. 6 Józef Montwiłł. 850-9, Wilno, 932, p. 53-55. bl Dziennik Wileński, 932 0 30, Nr. 252. 63 Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas..., p. 497. M Apskritai pirmuoju monumentu tarpukario Vilniuje tapo 924 m. iš medžio lentų sukonstruotas Adomo Mickevičiaus paminklas (aut. Z. Pronaszko). Apie tai plačiau žr. L Mažeikienės straipsnį šiame leidinyje. 65 L. Laučkaitė, Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje, Vilnius, 2002, p. 29. 03

Л' Prie paminklo 863 m. sukilėliams Dubičiuose. 933. BŠA J. Pilsudskio epitafija. BŠA kos 50-ąsias mirties metines, skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios jam pastatytas paminklas. Jį sudarė Balzukevičiaus sukurtas cementinis biustas (ant Šv. Jonų bažnyčios vargonų choro parapeto esančio gipsinio biusto kopija) ir buvęs A. Puškino paminklo postamentas, perkeltas iš pilies kalno papėdės. Paminklas beveik nepakitęs išliko iki mūsų dienų'*. Prie monumentaliosios skulptūros būtų galima priskirti ir dvi Balzukevičiaus sukurtas, bet neišlikusias alegorines figūras Mokslas" ir Dora" (929), puošusias reprezentacinį įėjimą į universiteto Aulą 67. Žymią skulptoriaus kūrybinio palikimo dalį sudaro memorialiniai ir antkapiniai paminklai. Jau 905 m. jis sukūrė vienuolio Pranciškaus Zavadzkio paminklinę lentą Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje (bronza, marmuras) 68. Kita, matyt, itin svarbia autoriui, reikėtų laikyti Antanui Vivulskiui skirtą paminklinę lentą. Ji atidengta 932 0 statomoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, minint 3-ąsias architekto mirties metines. Lentoje buvo pavaizduotas šventovės modelis, o virš jo - A. Vivulskio biustas 69. Gaila, bet ši lenta neišliko; ji sunaikinta septintajame dešimtmetyje perstatant bažnyčią į Statybininkų kultūros rūmus 70. Bažnytinei erdvei (konkrečiai Vilniaus arkikatedrai bazilikai) buvo pritaikytas ir bene svarbiausias memorialinės paskirties skulptoriaus darbas - pirmojo Vilniaus arkivyskupo metropolito Jono Ciepliako (857-926) antkapinis paminklas. Jam vieta parinkta kairiojoje navoje, netoli zakristijos, priešais presbiteriją 7. Paminklą sudarė maždaug,5 m aukščio pusiau figūrinis bronzinis ganytojo biustas, pastatytas specialioje nišoje su pusarke, ir epitafinė lenta apačioje. Vyskupas pavaizduotas sakykloje, pontifikalo drabužiais, truputį pasilenkęs ir laiminantis tikinčiųjų minią iškeltu kryžiumi. Kairėje rankoje - pastoralas, ant sakyklos atversta knyga, virš epitafinės lentos įkomponuotas senasis Lietuvos-Lenkijos Respublikos herbas. Paminklas iškilmingai atidengtas 929 m. birželio 8 d. Apie jį spaudoje taip rašyta: Vilniaus katedra praturtėjo puikiu pagražinimu, tuo vertingesnių, kad sukurtas vien tik vilniečių darbininkų rankomis: talentingo skulptūros profesoriaus iš mūsų universiteto ir puikių, sąžiningos klebonijų paramos vertų vietinių amatininkų" 72 Deja, po to, kai 949 m. sovietų valdžia katedrą uždarė ir paliko likimo valiai, ši skulptūra (kaip ir dalis kitų paminklų) buvo sunaikinta. Dabar jai įrengtoje nišoje stovi palaimintojo Jurgio Matulaičio biustas. Ko gera, Vilniaus arkikatedrai B. Balzukevičius kūrė ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto antkapį. Kaip tik trečiojo ketvirtojo dešimtmečių sandūroje pirmąsyk pradėti išsamiau tyrinėti arkikatedros rūsiai. Jų metu rasti karališkieji Aleksandro, Elžbietos ir Barboros palaikai. Intensyviai ieškota ir Vytauto kapo. Balzukevičius negalėjo likti tam abejingas (eskizavo karalių palaikus) ir greičiausiai tuo pačiu metu ėmėsi Vytauto antkapio. Tai turėjo būti pagal gotikos stiliui būdingus analogus pakartota gulinčio valdovo kario figūra 73. Deja, darbas nebuvo realizuotas, nes neradus kunigaikščio palaikų antkapis neteko prasmės. Iš atviroms erdvėms skirtų memorialinių paminklų pirmiausia reikėtų paminėti skulptoriaus darbus k 978 m. cementinis Moniuškos biustas pakeistas minerosiniu [Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas.., p. 8; V. Drėma, Vilniaus Šv. jono bažnyčia, Vilnius, 997, p. 228]. 7 Kitur jos vadinamos Tiesa" ir Grožis". Skulptūros sunaikintos 950 m. [SAP papildymai, p. 9J. * Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas.., p. 85; Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas.., p. 545. 9 F. Ruszczyc, Dziennik. W Wilnie, p. 65; Sztuki pięknie, 932, Nr., p. 37. Algimanto Mačiulio informacija. Pirmiausia sukurtas gipsinis paminklo modelis, kviris buvo pastatytas šventoriuje apžvalgai, o vėliau nutarta jį išliedinti iš bronzos [Sztuki pięknie, Rocz. V, cz.l, 929, p.35].! Diauloś, Pomnik kościelny Arcyb. Jana Cieplaka, - Kurier Wileński, 929, Nr. 37; J. Kłos, Wilno. Przewodnik krajoznawczy, Wilno, 937, p.l 2-22. 'MABRS, Fg.-045. 04

Pranciškaus Znvadzkio paminklinė lenta Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, 905. V] A Č. Jankovskio bareljefas - antkapinio paminklo detalė, 933. V]A Rasų kapinėse. Bene žinomiausias yra istoriko Joachimo Lelevelio antkapinis paminklas. Jį sudaro bronzinis biustas (h 0,89 m; 9 m. projektas, įvykdytas 929 m.; replika VU bibliotekoje 932 m.) ant aukšto nukirstos piramidės pavidalo laiptuoto postamento. Portretas realistinės manieros, vos palenkta galva susieja biustą su postamentu, leidžia gerai matyti skulptūros formas. Veido bruožai raiškūs, konstruktyvūs, modeliuoti plastiškai, pabrėžiamas individualumas 74. Šis skulptūrinis Lelevelio portretas laikomas vienu iš labiausiai vykusių ir gana dažnai reprodukuojamas. Iš kitų antkapių minėtini skulptoriaus brolio tapytojo Juozapo (925) 75 bei žurnalisto ir literato Česlovo Jankovskio obeliskai 76. J. Balzųkevičiaus antkapį puošė paletės pavidalo bronzinė stačiakampė plokštė su bareljefiniu galvos profiliu (dingusi), o C. Jankovskio antkapyje įkomponuotas apskritimo formos bareljefinis portretas en face. Kaip jau minėta, B. Balzukevičius turėjo užsakymą sukurti J. Montvilos antkapį, buvo parengęs du jo eskizus, tačiau dėl kol kas nelabai aiškių aplinkybių ant garsiojo vilniečio kapo Rasose pastatytas Z. Oto sukurtas paminklas 77. Prie kitų Balzukevičiaus sukurtų memorialinės paskirties kūrinių reikėtų priskirti ir poeto Julijaus Slovackio epitafiją ant buvusios Medicinos kolegijos namo Pilies gatvėje 22. Šis darbas atsirado miestiečių iniciatyva 927 m. poeto palaikų perlaidojimui iš Prancūzijos į Vavelio katedrą Krokuvoje pažymėti 78. Paminklą sudaro trys dalys: poeto biustas 74 ovalinėje nišoje, jį remianti gulbės pavidalo konsolė ir žemiau - lakoniškas užrašas Tu mieszkał Juliusz Słowacki". Biustas yra antrojo aukšto langų lygyje ir pritaikytas žiūrėti iš didesnio atstumo. Kompozicinis ir plastinis sprendimas itin vykęs, suteikia šiai istorinei vietai dar daugiau žavesio. Balzukevičius taip pat sukūrė marmurinę epitafiją su maršalo Juzefo Pilsudskio bareljefu Stepono Batoro universiteto Akių ligų klinikoje (buv. Sapiegų rūmuose Antakalnyje, 932), atminimo lentą su bronziniu Pilsudskio bareljefu prie įėjimo į universiteto Kolonų aulą (93), Žygimanto Augusto gimna- zijos atminimo lentą (923), Pilsudskio medalioną Lenkijos Respublikos Senatui 80, Lenkijos Respublikos herbą - Erelį, kuris buvo pritvirtintas ant Aušros Vartų pietinio fasado (pro čia lenkų kariuomenė 99 m. įžengė į Vilnių) 8. 933 m. B. Balzukevičius pagal F. Ruščico projektą sukūrė paminklą Dubičiuose, 863 m. žuvusių Liudviko Narbuto būrio sukilėlių palaidojimo vietoje. Kapą ženklino pakyla, apjuosta granito plokščių atramine sienele su priekyje įrengtais laipteliais. Aikštelėje pastatytas 5 m aukščio betoninis obeliskas, kurio priekinėje dalyje viršuje pritvirtintas metalinis kryžius su erškėčių vainiku, po juo - barokizuotų formų herbinis skydas su Lietuvos ir Lenkijos heraldiniais simboliais, o dar žemiau - granitinė epitafija. Prie šoninių obelisko plokštumų pritvirtinta dar po plokštę. Vienoje - žuvusiųjų vardai, kitoje - Lenkijos kariuomenės Lydos Narbuto pulko kareivių, prisidėjusių prie paminklo statybos, priesaika 82. Monumentas beveik nenunkentėjęs išliko iki šiol. Herbinio skydo kopija saugoma LDM 83. Grafika. B. Balzukevičius dirbo ir kaip grafikas. Kūrė ją daugiausia gyvendamas Paryžiuje, nors yra darbų ir iš kitų laikotarpių. Labiausiai mėgo raižyti potretus, figūrines kompozicijas, peizažus. Naudojo oforto, litografijos, lino, ksilografijos techniką 84. Iš es- Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas.., p. 409, 545. Ten pat, p. 40; LTSR kultūros paminklų sąrašus.., p. 460.! Sztuki pięknie, 933, Nr. 0, p. 364. 7 Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas.., p. 40-4. * F. Ruszczyc, Dziennik. W Wilnie.., p. 396; E. Ruszczyc, Pamięci Juliusza Słowackiego, - Wileńskie rozmaitości, 999, Nr.. Biusto kopija yra buvusi Bogdanove, pas Ruščicą [R. Aftanazi, Dzieje rezydencji, t.4, Wrocław, 993, p. 42]. ' SAP, p. 80; J. Surwiło, Spacerkiem z Marszałkiem po Żmudzi, Wilnie i Wileńszczyźnie, Wilno, 2003, p.5, 72. M. Kalamajska-Saeed, Ostra Brama iv Wilnie, Warszawa, 990, p. 29-30; Herbo brėžinys: LVA, f. 35, ар. 2, b. 96. - Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva, t. 2, Vilnius, 998, p. 227. Bronza, 39,5x40, S 766. Didžiausia B. Balzukevičiaus grafikos darbų kolekcija (apie 80 vnt.) saugoma Lenkų bibliotekoje Paryžiuje. Yra jų ir privačiuose (pvz., Ruščicų šeimos) rinkiniuose. 05

Darbininkas, nešantis maišą. RŠA Vilniaus pilies bokštas. RSA Autoportretas su šunimi. RSA mės tai vien tik smulkioji grafika - atvirlaiškiai, sveikinimo atvirukai ar net ekslibrisai. Atspaudas dar mažesnis, paprastai komponuojamas popieriaus lakšto centre arba kiek kilstelėtas į viršų ir užima vos pusę ar dar mažesnę jo dalį. Potretai dažniausiai atklikti laisva maniera, stengiantis pagauti svarbiausius portretuojamojo bruožus, nevengiama paryškinti tam tikrus bruožus ar lengvai šaržuoti ( Autoportretas su pypke" ir kt). Kai kurie portretiniai tipai kartojasi ištisoje raižinių grupėje, tai rodo, kad dailininkas ilgai ieškodavo tinkamos išraiškos ir kuo įvairesnių vizualinių priemonių. Tą patį galima pasakyti ir apie kelias figūrines kompozicijas, kurios irgi tarpusavyje labai susijusios, tarsi ženklinančios atskirus vieno darbo proceso etapus. Siužetuose dominuoja dirbantys žmonės (dažniausiai vaizduojama viena figūra: mergaitė su žagarų kūliu ant nugaros, maišą nešantis vyras ir pan.). Kaip ir kamerinėje skulptūroje, dailininką itin domino žemiausių socialinių sluoksnių atstovų - el- Pavilnės dvarelis. Iki 99. RŠA. getų, piemenų, darbininkų gyvenimas, kasdienybė. Ryškus socialinis angažuotumas, užuojauta vargo žmonėms. Čia irgi gerai matyti dailininko noras iki galo eksploatuoti" surastą motyvą, pasiekti maksimalią išraišką. Peizažuose dažnai kartojasi lietuviškos sodybos (dvarelio) motyvas, galbūt primenantis dailininkui kokią nors konkrečią vietą Lietuvoje. Yra ir neabejotinai vilnietiškų vaizdų (pvz., keli Aukštutinės pilies bokšto variantai). Lenkų bibliotekos Paryžiuje rinkiniuose saugoma ir keletas B. Balzukevičiaus aliejinės tapybos darbų, kur kartojasi grafikoje aptinkami kraštovaizdžių motyvai. ASMENYBĖ Duomenų apie B. Balzukevičiaus asmenį nėra daug. Kilęs iš neturtingųjų sluoksnio, negavęs sistemingo išsilavinimo, dėl vietos gyvenime kovojęs sunkiu ir nuolatiniu darbu, jis buvo tipiškas XIX-XX a. pr. dailininkas varguolis. Iš pradžių, matyt, sunkokai pritapo prie aristokrarizmo dogmų dar neatsikračiusios provincijos visuomenės. Nelaiminga meilė bajoraitei irgi paliko pėdsaką - nebesusiejo savo gyvenimo su jokia kita moterimi, liko vienišius, galbūt dar labiau užsisklendė savyje. Dešimtmetis Paryžiuje sudarė galimybę ne tik tobulėti profesionaliai, bet ir teikė tam tikrą komfortą jaustis tarp bendraminčių, įgyti daugybę bičiulių, patirti meninio gyvenimo pulsavimą. Mėgo kompaniją, bet ir išsiskyrė iš jos. Dėl to amžininkų prisiminimuose charakterizuojamas kaip nepaprastai tylus, mažakalbis, užsidaręs, geraširdis žmogus. Štai Janas Bulhakas apie jį taip ir rašo: Balzukevičius, truputį į Pranciškų Asyžietį panašus Dievo varguolis, visų žvėrelių bičiulis, nuoširdus skulptorius, o dar geresnis 06

žmogus ir draugas, buvo visų mūsų mylimas už savo balandišką širdį ir mokėjimą subtiliai jausti, nors tai ir slėpė netvarkingo prasčiokiškumo pavidalu. Ištisomis valandomis užsidarėliškai tylėjo ir amžinai rūkė pypkę, išpūsdamas iš savęs tik trumpas frazes, o šnekus tapdavo tik po kažkelintos taurelės ir tuomet kartu esantys turėjo nori nenori klausytis kaip ten illo tempore buvo Paryžiuje, Monmartre, su Vivulskiu ir visokia menine bohema" 85. Panašus jis ir S. Lazarskos atsiminimuose iš Paryžiaus: Sutikdavau jį kas pirmadienį ponų Mickevičių salone; sėdėdavo ten kampe tylus ir visada piešdavo mažame bloknote, laikydamas jį po stalu, arba negilioje dėžutėje iš molio lipdydavo salone susirinkusių svečių atvaizdus" 86. Stanislovas Lorentzas skulptorių, vadinadamas jį mažybiškai - Balzuku, irgi prisimena kaip mielą, bet visad tylų jo šeimos draugą. Paprastai jis buvęs labai nedrąsus, mažakalbis, netvarkingas, bet itin prisirišęs prie artimiausių bičiulių, todėl jų netgi pramintas Nedrąsiuoju 87. Tačiau išlenkęs stiklelį Balzukas visados įsidrąsindavęs. Sykį, vilniečių delegacijai lankantis šventėje Naugarduke, po stiproko pasilinksminimo restorane, skulptorius sugalvojęs užlipti į vieną iš pilies griuvėsių kuorų ir iš tiesų tai padaręs. Tiesa, kai prireikę nusileisti, drąsa sumenkusi ir staiga prablaivėjusiems kolegoms buvę nemenko rūpesčio, kol jį nukrapštė žemyn... 88 Itin artimi ryšiai Balzukevičių siejo su Ruščicų šeima. Bogdanove jis buvo laukiamas kaip tikras šeimos narys. Ir pats mėgdavo čia lankytis, tuo labiau kad, atvykęs anksti rytą, visada galėdavo sugauti keletą lydekų greta tekančioje Gaišioje, mat buvo prisiekęs žvejys 89. Natūralu, kad amžininkų atmintyje apie kolegą dažniausiai išlieka linksmi epizodai, nekasdienės detalės. Bet šiaip jau visą savo laiką Balzukevičius skyrė kūrybai, vėliau - ir pedagoginei veiklai. Visada dirbantis, - sako apie jį Lazarska, - nuolat lipdė arba liedino didelius paminklus. Karo metu drožė iš medžio žaislus <...>, o sausio pirmąją, kaip kalbėjo, stengėsi ką nors nulipdyti, kad turėtų darbo visus metus" 9. O anot V. Meištavičiaus, buvo tikslus amatininkas, išmintingas ir kuklus, mokė amato, stebėdamas, ar neatsiras pagaliau tarp mokinių kas nors, kuris jį praaugtų" 9. Deja, jam gyvam esant, taip ir neatsirado... laikyti simbolizmo poveikį, atėjusį per jo mokytojus K. Łaszczką ir A. Mercié. Tai ypač ryšku ankstyvuosiuose darbuose ( Elektra", Dievaitė", Seno vyro studija"). Kituose kūriniuose ( Našlaičiai", Moteris su šuniuku"), pasižyminčiuose grakščiu linijų ritmu, plastiškomis formomis, silueto bangavimu ryški art nouveau stilistikos įtaka. Kai kuriuose darbuose galima įžvelgti ir neoklasicizmo bruožų. Kartu reikia pabrėžti, kad Balzukevičius aiškiai save tapatino su vietine, dar iš XIX a. Vilniaus meno mokyklos laikų einančia tradicija, ir, be abejonės, stengėsi ją tęsti, plėtoti (absoliuti dauguma skulptoriaus darbų yra vienaip ar kitaip susiję su gimtuoju miestu, skirti jam, arba atsiradę naudojant vilnietiškus motyvus). Būtent tokia skulptūra Vilniuje turėjo užsakovą, tuo tarpu modernios kūrybos recepcijai miesto visuomenė paprasčiausiai dar nebuvo pribrendusi (geriausias pavyzdys - Mickevičiaus paminklo statybos istorija). Ir B. Balzukevičiaus, ir jo bičiulio A. Vivulskio bei daugelio kitų amžininkų kūrybai teko išbandyti žiaurią griaunamąją XX a. vidurio kataklizmų jėgą: sunaikintas vienas pirmųjų monumentaliosios skulptūros bandymų - Elektros" kompozicija ant Vilniaus elektrinės, neišliko kūrybinei biografijai itin svarbus J. Ciepliako biustas, statulos Vilniaus universitete, paminklinės lentos A. Vivulskiui ir J. Pilsudskiui, bareljefas ant Aušros Vartų... Tačiau nepaliesti tebestovi Juozapo Montvilos, Joachimo Lelevelio, Stanislovo Moniuškos, Liudviko Narbuto paminklai, turime keliolika kamerinių skulptūrų, paminklinių lentų. Negailestingas laikas suvedė tam tikrą balansą, ir jis aiškiai liudija: tyliojo vilniečio iš Kalvarijų gatvės trijų dešimtmečių darbas tapo neatskiriama ne tik mūsų sostinės, bet ir visos Lietuvos dailės palikimo dalimi, svarbiu mūsų šalies multikultūrinio savitumo faktu, kurį deramai įprasminti vieno straipsnio būtų mažoka, bet pirmajai pažinčiai turėtų pakakti. Gauta 2003 05 30 IŠVADOS B. Balzukevičius gyveno ir kūrė tuo laikotarpiu, kai Vakarų dailėje viena kitą sparčiai keitė moderniojo meno srovės. Nė prie vienos iš jų dailininkas atvirai neprisidėjo, tačiau aišku, kad įtakų neišvengė. Bene stipriausiu Balzukevičiaus kūrybai reikėtų 85 J. Bulhak, Wiek męski Ferdynanda Ruszczyca.., p. 24. * S. Lazarska, Wspomnienia.., p. 5. 7 S. Lorentz, Album wileńskie, Warszawa, 986, p. 44. ** Ten pat, p. 69-70. 99 Edvardo Ruščico prisiminimai. Autoriaus archyvas. 4 S. Łazarska, Wspomnienia.., p. 5. ) W. Meysztowicz, Poszło z dymem. Gawędy o czasach i ludziach, Warszawa, 989, p. 86. 07

Bolesław Balzukievicz - A Vilnius Artist Summary The article gives an account of life and creative activities of the most famous Vilnius sculptor from the st half of the 20th century: Bolesław Balzukiewicz (879-935). His artistic career can be easily divided into several distinctive periods: studies in Krakow and Paris (until 904), work in Vilnius (904-908) and in Paris (908-99) and then Vilnius again (99-935). After graduating from the Vilnius School of Drawing (where such world famous artists as Ch. Soutine, J. Lifshitz or M. Kikoine started their careers) Balzukiewicz studied with prof. K. Laszczka in Krakow and with A. Mercie in Paris. Thus in his work he combined the influences of the contemporary tendencies in Western art (symbolism and art nouveau) with the realism of the 9 th century. Great diligence, love for his native land and doubtless talent (inherited from his father, the well known self-taught sculptor) helped Balzukiewicz to join, activate and enrich successfully the still poor, at the beginning of the 20th century, provincial artistic life in Vilnius. Even while living in Paris, the sculptor made efforts to work for his homeland and when he came back, he was a professor at Vilnius University's Art Department for many years, where he contributed to the training of many famous artists, embellished his native city with many of his works, which although "thinned out" by the war and occupation, are included into the "golden fund" of contemporary Vilnius art. It is Balzukiewicz who created the first monumental sculpture in Vilnius at the beginning of the 20 th century ("Electra", 903), helped Vivulskis to build the monument to the Grünewald battle in Krakow (90), designed a sarcophagus to the Grand Duke of Lithuania Vytautas, a monument for the first archbishop of Vilnius J. Ciepliak (927), created the first projects in 9 for the monument of the famous Vilnius patron and philanthropist J. Montvila (Montwill), which was realised in 932. He contributed to the erection of the monument for the rebels who were killed during the 863 anti-tsar uprising in Dubičiai (present Varėna region) in 933, which was initially designed by F. Ruszczyc. The sculptor was also famous for his small scale works. His best known work is the sculptural group "Orphans", there are quite many portraits (J. Montvila, A. Mickiewicz among them), - memorial works. Balzukiewicz was also a talented graphic artist, although this area of his art remained overshadowed by sculpture.