T U R I N Y S 1. Arvydas POVILAITIS. Pagrindinių jonų koncentracijų karstinio regiono upėse panašumų irskirtumų statistinis įvertinimas...... 5-14 2. Vida RUTKOVIENĖ, Albinas KUSTA, Saulius KUTRA, Laima ČESONIENĖ. Šachtinių šulinių vandens taršos sezoninė kaita...... 15-29 3. Saulius KUTRA, Laima BERANKIENĖ. Kritulių modeliavimas Šušvės baseine... 30-37 4. Zenonas RIMKUS. Lietuvos upių vagų klasifikavimo tyrimai... 38-46 5. Arvydas Povilas MALIŠAUSKAS, Giedrius ADOMAITIS. Azoto, fosforo ir kalio (NPK) kiekių dinamika ir pasiskirstymas pievose drenažo vandenyje... 47-52 6. Audrius ALEKNAVIČIUS. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ypatumai Vidurio Lietuvoje... 53-57 7. Simanas AŠKINIS, Stefanija MISEVIČIENĖ. Fosforo išplovimo tyrimai skystuoju mėšlu tręšiamuose sėjomainos laukuose... 58-66 8. Valerija KARPICKAITĖ, Julija SMIRNOVA. Statistinių metodų taikymas ekstremaliesiems įvykiams potvyniams Nemuno deltoje tirti... 67-72 9. Daiva MATONIENĖ, Vilma SUDONIENĖ. Žemės ūkio naudmenų našumo įtaka žemės ūkio augalų derlingumui... 73-76 10. Albertas STEPONAVIČIUS, Zenonas STRUSEVIČIUS. Komunalinių atliekų tvarkymo analizė ir poveikis aplinkai... 77-83 11. Vilius ŠULGA, Algirdas Bronislovas MATUZEVIČIUS, Mindaugas RIMEIKA. Vandens netekties įtaka savikainai Plungės miesto pavyzdžiu...... 84-94 12. Daiva MATONIENĖ. Ūkininkavimo tipų ir dydžių vertinimas mažiau tinkamose ūkininkauti vietovėse... 95-100 13. Romualdas PUKŠTAS. Ultragarsinio impulso transformacija rišliuose gruntuose... 101-105 14. Pranas ALEKNAVIČIUS, Vilma SUDONIENĖ. Žemės ūkio paskirties teritorijų tvarkymas ekonominiu ir ekologiniu aspektais... 106-113 PAGRINDINIŲ JONŲ KONCENTRACIJŲ KARSTINIO REGIONO UPĖSE PANAŠUMŲ IR SKIRTUMŲ STATISTINIS ĮVERTINIMAS Arvydas POVILAITIS Darbe pateikti 1991-2001 m. duomenys apie pagrindinių jonų (kalcio, natrio, magnio, kalio, silicio, hidrokarbonatų, sulfatų ir chloridų) koncentracijas Kruojos, Daugyvenės, Lėvens, Tatulos ir Juodupės upėse. Šios upės priklauso Šiaurės Lietuvos karstiniam regionui. Pagrindinių jonų koncentracijos karstinio regiono upių vandenyje lygintos su šių jonų koncentracijomis gamtinio fono (Minčios, Veiviržo ir Skroblaus) upėse. Duomenims apibendrinti taikyti klasterinės ir vienfaktorės dispersinės analizės metodai. Šiais metodais nustatyti pagrindinių jonų koncentracijų skirtinguose upių taškuose panašumai, taip pat įvertinti statistiškai reikšmingi skirtumai. Nustatyti upių ruožai, kuriuose karstinių reiškinių poveikis vandens cheminei sudėčiai yra didžiausias.
Tyrimai parodė, kad karstiniai reiškiniai labiausiai veikia vandens cheminę sudėtį Tatulos vidurupyje ir Lėvens žemupyje. Šie upių ruožai yra karstinio požeminio vandens iškrovos zonoje. Ten sulfatų koncentracijos 2-4 kartus didesnės už tas, kurios išmatuotos karbonatinio karsto zonai priskirtinose Juodupės, Kruojos ir Daugyvenės upėse bei Lėvens aukštupyje. Prasminiai žodžiai: karstas, upė, pagrindiniai jonai, vandens kokybė, klasterinė analizė. 1. Allan D., 1995. Stream Ecology. Chapman & Hill Press, London Madras. 2. Averett R., 1989. Chemical quality of water and the hydrologic cycle. Lewis publishers, USA. 3. Baubinas R., 2000. Šiaurės Lietuvos karstinis regionas: geografiniai gamtonaudos aspektai. Vilnius, Mintis. 4. Berenson M., Levine D., 1999. Basic business statistics: concepts and applications. 7th edn. Prentice Hall, USA. 5. Čekanavičius V., Murauskas G., 2002. Statistika ir jos taikymai II. Vilnius, TEV. 6. Chomčenko R., Juodkazis V., Rudzianskaite A., Taminskas J., 2000. Dynamics of nutrients in the geosystem of the karst region in north Lithuania. Water Management Engineering. 11 (33), 57-71. 7. Dilamarter R., Csallany S., 1997. Hydrologic problems in karst regions. Western Kentucky university, Bowling Green, Kentucky. 8. Yevjevich V., (ed.) 1981. Karst water research needs. Water resources publications, Littleton, Colorado. 9. Gailiušis B., Jablonskis J., Kovalenkovienė M., 2002. Lietuvos upių hidrografija. Kaunas, EI. 10. Juodkazis V., 1992. Lietuvos karstas: hidrogeologija ir požeminio vandens apsauga. Geologija. 13, 31-87. 11. Klimas A., Paukštys B., 1992. Karstinio vandens cheminės sudėties formavimosi dėsningumai. Geologija. 13, 120-131. 12. Narbutas V. 1995. Šiaurės Lietuvos karstinio regiono žemių ir požeminio vandens ekologinis pažeidžiamumas. Geologijos mokslo pasiekimai gamtosaugai, 23-25. 13. Narbutas V., Linčius A., Marcinkevičius V., 2001. Devono uolienų karstas ir aplinkosaugos problemos šiaurės Lietuvoje. Vilnius, Agora. 14. Paukštys B., 1991. Ūkinę veiklą Lietuvos karstiniame rajone būtina reglamentuoti. Geografijos akiračiai. 2, 19-20. 15. Paukštys B., 1996a. Surface and groundwater interface observations in the karst region of Lithuania. In: Sigurdsson O., Ernarsson K., Adalsteinsson H., (Eds.) Nordic Hydrological Conference, Supplementary volume, NHP-Report No 40, 1-10. 16. Paukštys B., 1996b. Hydrogeology and groundwater protection problems in karst region of Lithuania. Scientific paper of the Geological Society of Lithuania. 6, Geological society of Lithuania, Vilnius. 17. Petrulytė R., 1997. Vandens tyrimai Šiaurės Lietuvos karstiniame regione. Geografijos metraštis. 30, 92-99. 18. Povilaitis A., 2002. Jautraus taršai Lietuvos karstinio regiono upių hidroekologinis įvertinimas. Mokslinio tyrimo darbo ataskaita. LŽŪU. 19. Sakalauskas V., 1998. Statistika su statistika. Vilnius, Margi raštai. 20. Singh V., (ed.), 1995. Environmental hydrology. Lousiana university, Kluwer academic publishers. 21. Taminskas J., 1994-95. Hidrologinis karstinio landšafto režimas ir jo įtaka karsto raidai. Geografijos metraštis. 28, 152-177. 22. Taminskas J., 1996. Karstinio regiono gamtinių ribų problematika. Geografijos metraštis. 29, 264-278. 23. Taminskas J., 1997. Vandenskyrinio karsto hidrologiniai ypatumai. Geografijos metraštis. 30, 100-108. 24. Trudgill S., 1986. Solute processes. John Wiley and Sons, Chichester, Great Britain. 25. Unifikuoti nuotekų ir paviršinių vandenų kokybės tyrimo metodai, 1994. Cheminės analizės metodai. LR aplinkos apsaugos ministerija. Vilnius. Dr. Arvydas Povilaitis, Lietuvos žemės ūkio universiteto Melioracijos katedros docentas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys agrohidrologija, išsklidusi žemės ūkio tarša, statistiniai metodai, matematiniai modeliai, GIS. Adresas: Studentų 11, Kaunas-Akademija, LT-4324 Kauno r. Tel. (8-37) 75 23 80, el. p. arvis@hidro.lzuu.lt. ŠACHTINIŲ ŠULINIŲ VANDENS TARŠOS SEZONINĖ KAITA Vida RUTKOVIENĖ, Albinas KUSTA,
Saulius KUTRA, Laima ČESONIENĖ Šachtinių šulinių cheminė ir mikrobiologinė tarša tirta Kauno rajono Pyplių gyvenvietėje. Darbo tikslas nustatyti sezoninę taršos kaitą. Tyrimai buvo atliekami suskirsčius šulinius į dvi grupes šulinius, kuriuose vidutinė nitratų koncentracija ne didesnė už leidžiamą normą (1 grupė), ir šulinius, kuriuose didesnė už leidžiamą normą (2 grupė). Šulinių, kurių vandenyje nitratų koncentracija ne didesnė už leidžiamą, vandens kokybės kaita (absoliučiais dydžiais) per metus palyginti nedidelė, vidutinė nitratų koncentracija juose kinta nuo 6 mg l -1 rudenį iki 34 mg l - 1 pavasarį. Šulinių, kurių vandenyje nitratų koncentracija didesnė už leidžiamą, vandens kokybės kaita daug didesnė. Šių šulinių vandenyje vidutinė nitratų koncentracija kinta nuo 52 iki 150 mg l -1. Pasikliautinasis vidurkio intervalas užterštų šulinių vandenyje taip pat daug didesnis, ypač pavasarį ir vasarą. Šių šulinių vandens tarša labiau svyruoja. Šachtinių šulinių vandens taršos organinėmis medžiagomis ir nitratais tendencijos yra tos pačios. 2 grupės šuliniuose permanganato skaičius didesnis nei 1 grupės šuliniuose. Tai rodo, kad organinėmis medžiagomis labiau užteršti tie šuliniai, kuriuose nitratų koncentracijos didesnės už leidžiamą. Vandenilio jonų koncentracija per metus kito palyginti nedaug nuo 6,5 iki 8,2 ph, tačiau koncentracijos kaitos pobūdis abiejose grupėse buvo labai panašus į nitratų ir organinių medžiagų koncentracijos kaitą. Spalvos laipsnis taip pat didesnis tuose šuliniuose, kuriuose nitratų koncentracijos didesnės už leidžiamą. Mažiausias užterštumas esherichija coli bakterijomis, kaip ir koliforminėmis bakterijomis, yra pavasarį. Kitais sezonais tarša esherichija coli bakterijomis yra didesnė, o skirtumai tarp jų nereikšmingi. Atlikti tyrimai leidžia daryti išvadą, kad šuliniai, kuriems būdingas didesnis užterštumas, paprastai būna labiau užteršti pagal visus rodiklius ir atvirkščiai, mažiau užterštų visi taršos rodikliai būna mažesni. Be to, šachtinių šulinių vandens kokybės kaitai būdingas sezoniškumas. Šiltuoju metų laiku vandens tarša yra didesnė, o šaltuoju mažesnė. Didžiausia šachtinių šulinių vandens tarša nitratais yra pavasarį, organinėmis medžiagomis ir amonio jonais vasarą. Vandens spalvos laipsnis didžiausias šiltuoju metų laiku, šaltuoju mažesnis. Prasminiai žodžiai: šachtiniai šuliniai, vandens kokybė, nitratai, amoniakas, rūgštingumas, mikrobiologinė tarša. 1. Aškinis S., Strusevičius Z., 1997. Gyvulininkystės fermų poveikio aplinkai tyrimai karstiniame regione. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 3(25), 109-118. 2. Bourne A. C., 2001. Assessing the Contamination Risk of Private Well Water Supplies in Virginia. Virginia Polytechnic Institute. Virginia. 3. Clawges R. M., Vowinkel E. F., 1996. Variables Indicating Nitrate Contamination in Bedrock Aquifers, Newark Basin, New Jersey. Water Resources Bulletin. 32 (5), 1055-1066. 4. Costa J. L., Massone H., Martinez D., Suero E. E., Vidal C. M., Bedmar F., 2002. Nitrate contamination of a rural aquifer and accumulation in the unsaturated zone. Agricultural Water Management. 57, 33-47. 5. EEA., 1999. Groundwater quality, quantity in Europe. Environmental assessment report No 3. European Environment Agency. Copenhagen. 6. Fedkin J., 1991. Nitrate Occurrence in US Waters: A reference Summary of Published Sources from an Agricultural Perspective. USA. 7. Gangolli S. D., Van den Brandt P. A., Feron V. J., Janzowsky C., Koeman J. H., Speijers G. I. A., Spiegelhalder B., Walker R., Wishnok J. S., 1994. Nitrate, Nitrite and N-Nitroso Compounds. European Journal of Pharmacology and Environmental Toxicology. 291, 1-38. 8. Giedraitienė J., Juodkazis V., 1999. Nemuno žemaslėnio gruntinis vanduo: dinamika ir cheminės sudėties kaita. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 11 (29 ), 3-10. 9. Gilliam J. W., Lutz R. B., Daniels R. B., 1974. Nitrogen Content of Shallow Ground Water in the North Carolina Coastal Plain. Journal of Environmental Quality. 17:2, 147-151. 10. Gopal B. K., 1990. Investigation of Nitrate Contamination in Shallow Ground Waters Near Woodward, Oklahoma. Ground Water Quality and Agricultural Practices. Lewis Publishers, 247-264. 11. Jakučionytė L., Gražulevičienė R., Rutkovienė V., 2001. Drinking water contamination by nitrate and low birth weight risk in rural population. NATO Sciences Series: Earth and Environmental sciences. 4, 357-362. 12. Juodkazis V., 1994. Požeminis vanduo. Lietuvos geologija. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 13. Kapoor A., Viraraghavan T., 1997. Nitrate removal from drinking water review. Journal Environment Engineering. 123, 371-380. 14. Klimas A., 1996. Fresh groundwater quality formation regularites under technogenic impacts. Geological Society of Lithuania. Scientific Papers. 5.56.
15. Klimas A., 1996. Regularities of fresh groundwater quality formation in Lithuania. Abstract of Habilitation theses. Vilnius. 16. McDonald D. B., Splinter R. C., 1982. Long - Term Trends in Nitrate Concentration in Iowa Water Supplies. Journal of the American Water Works Association. 74 : 8, 437-440. 17. Reid D. C., Edwards A. C., Cooper D., Wilson E., Megaw B. A., 2003. The quality of drinking water from private water supplies in Aberdeenshire, UK. Water Research. 37, 245-254. 18. Richards R.P., Baker D. B., Creamer N. L., Kramer J. W., Ewing D. E., Merryfied B. J., Wallrabenstein K. L., 1996. Well water Quality, well Vulnerability in the Midwestern United States. Journal of Environmental Quality. 25 (3), 389-402. 19. Rodvag S. J., Simpkins W. W., 2001. Agricultural contaminants in Quaternary aquitards: A review of occurrence and fate in North America. Hydrogeology Journal. 9, 44-59. 20. Rutkovienė V., Kutra S., Česonienė L., 2001. Šachtinių šulinių vandens kokybė. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 17(39), 48-55. 21. Spalding R. F., Exner M. E., 1993. Occurrence of nitrate in groundwater a review. Journal of Environmental Quality. 22, 392-402. 22. Strusevičienė S. M., 2000. Aplinkos tarša tvarkant kraikinį mėšlą. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 11 (33), 3-11. Dr. doc. Vida Rutkovienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Aplinkos instituto direktorė. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys ekologija ir aplinkotyra, aplinkos inžinerija. Adresas: Studentų 11, LT-4324 Kaunas-Akademija, Kauno r. Tel. (8-37) 75 22 02. El. p. ai@nora.lzua.lt. Habil.dr. prof. Albinas Kusta, Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorius. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys aplinkos inžinerija ir kraštotvarka. Adresas: Studentų 11, LT-4324 Kaunas-Akademija, Kauno r. Tel. (8-37) 32 32 05. El. p. KUSTA@nora.lzua.lt. Dr. Saulius Kutra, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekologijos katedros lektorius. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, GIS, taršos modeliavimas, distancinio zondavimo taikymas. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-5048 Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 82 47. El. p. kutra@water.omnitel.net. Laima Česonienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekologijos katedros doktorantė. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, aplinkos taršos kontrolė. Adresas: Studentų 11, LT-4324 Kaunas-Akademija, Kauno r. Tel. (8-37) 75 22 24. El. p. ek@nora.lzua.lt. KRITULIŲ MODELIAVIMAS ŠUŠVĖS BASEINE Saulius KUTRA, Laima BERANKIENĖ Darbo tikslas išanalizuoti kritulių pasiskirstymą Šušvės upės baseine ir parinkti kritulių modelį remiantis arčiausia baseino esančių dešimties meteorologijos stočių bei postų duomenimis (vidutiniai 1992-2002 m. krituliai). Siekiant nustatyti esminius skirtumus tarp matavimo taškų kritulių, buvo taikytas vienpusis t-testas = 0,2 reikšmingumo lygiui. Apskaičiuoti esminiai ir neesminiai skirtumai tarp matavimo taškų kritulių ir kiekvienam mėnesiui. Kritulių kaita matavimo taškuose įvertinta variacijos koeficientu, kintančiu nuo 1,3 (Kelmė, vasaris) iki 1,19 (Pakruojis, gegužė). Kadangi kiekvienas kritulių matavimo taškas nevienodai nutolęs nuo baseino, taikant Tyzeno (Thiessen) poligonų metodą (priklausomai nuo kritulių matavimo vietos) baseinas suskirstytas į atitinkamus poligonus, kuriems ir taikomos remiantis matavimo postų duomenimis nustatytos kritulių kiekio ir kaitos charakteristikos. Gautas baseino padalijimas parodė, kad didžiausią baseino dalį apibūdina du taškai: Dotnuva ir Radviliškis. Mažesnės baseino dalys priskirtos Šiauliams, Kelmei, Raseiniams ir Vilainiams. Toliau nutolę Pakruojis, Panevėžys, Jonava ir Kaunas neparodo kritulių pasiskirstymo Šušvės baseine. Kritulių kiekio baseine modeliavimas buvo atliktas generuojant atsitiktinius skaičius remiantis vidutiniais matuotais krituliais ir jų variacija. Krituliai generuoti šešiems taškams, kurių duomenys gali būti taikomi ir baseinui. Generavimo rezultatai lyginti su matuotais krituliais. Lyginimas parodė, kad šiuo būdu generuojami krituliai yra tokio pat pobūdžio, kaip ir matuojamieji per paskutinį dešimtmetį (1992-2002m.). Modeliuojant upės baseino nuotėkį, krituliai gali būti modeliuojami naudojantis nustatytomis matavimo taškuose kritulių kiekio ir kaitos charakteristikomis.
Prasminiai žodžiai: krituliai, kritulių variacija, kritulių modelis, Šušvės baseinas. 1. Abtew W.,Obeysekera J., Shih G.,1993. Spatial Analysis for Monthly Rainfall in South Florida. AWRA. 29:. 2, 179-181. 2. Box G. E., Hunder W. G., Hunder J. S., 1978. Statistics for Experimenters. USA, New Jork. 3. Buzas A., Dorfman C., Garbaliauskas Č., Griciūtė A., Kavaliauskas B., Styra B., Ščemeliovas V., 1966. Lietuvos klimatas. Vilnius. 4. Burrough P. A., McDonnell R. A., 1998. Principles of Geographical Information Systems. Oxford University press. 5. Čebotariovas A., 1983. Bendroji hidrologija. Vilnius, Mokslas. 6. Gailiušis B., Jablonskis J., Kovalenkovienė M., 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis. Lietuvos energetikos institutas. 6. Gaigalis K., Jurgelevičienė I., Lasinskas M., Tautvydas A., 1979. Nevėžio, Dubysos, Mituvos ir Jūros baseinai. Vilnius. 7. J. Jablonskis, R. Janukėnienė, 1978. Lietuvos upių nuotėkio kaita. Vilnius, Mokslas. 8. Kaušyla A. K., Šver C. A., 1983. Klimat Vilniusa i Kaunasa. Leningrad, Gidrometeoizdat (rusų kalba). 9. Lietuvos TSR fizinė geografija, 1958. Vilnius. 10. Meteorologiniai biuleteniai. 1992-2002 m. 11. Walpone R. E., Myers R. H, Myers S. L.,1998. Probability and Statistics for Engineers and Scientists. New Jersey. Dr. Saulius Kutra, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Modeliavimo ir informatikos laboratorijos vedėjas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, GIS, taršos modeliavimas, distancinio zondavimo taikymas. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-5048 Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 82 47, el.p. kutra @water.omnitel.net. Dr. Laima Berankienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Modeliavimo ir informatikos laboratorijos vyr. mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, hidrologija, upių tarša. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-5048 Kėdainių r. El.p. berankiene@freemail.lt. LIETUVOS UPIŲ VAGŲ KLASIFIKAVIMO TYRIMAI Zenonas RIMKUS Upių vaginių procesų visumą ryškiausiai atspindi vagos morfologinių darinių kompleksai makroformos, bendruoju atveju išreiškiančios išorinį upės vagos vaizdą. Nuo seno upių vagos skirstomos į tam tikrus tipus. Pirminė klasifikacija buvo paprasta upių vagos buvo skirstomos į tiesias, vingiuotas ir išsišakojusias. Pastebėta, kad skirtingų tipų upių vagų vaginiai procesai vagų deformacijos, veikiant pagrindiniams upių vagas formuojantiesiems veiksniams, pasireiškia pagal visiškai kitokius dėsningumus. Savaime suprantama, kad, pavyzdžiui, tiesioje ir labai vingiuotoje upės vagoje pasireikš nevienodos tiek laiko, tiek išsidėstymo plane atžvilgiais, tiek savo dydžiu deformacijos. Todėl turint mokslo ir inžinerinės praktikos tikslų, upių vagų klasifikacija buvo nuolat tobulinama, o upių vagų klasifikacijos teorija plėtojama ir šiuo metu. Straipsnyje apžvelgta upių vagų klasifikavimo (upių vaginių procesų tipizavimo) raida, aprašytas klausimo ištirtumas. Akcentuojama upių vagų klasifikavimo, pagrįsto morfologinių darinių kiekybiniais rodikliais, svarba tolesniems teoriniams vaginių procesų tyrimams ir hidrotechnikos praktiniams tikslams. Remiantis upių vagų pastovumo kriterijaus / Grišanino invarianto tyrimais, pasiūlyta Lietuvos upių vagas klasifikuoti į priešlajinio, prisitaikiusiojo tipo ir laisvojo vingiavimo vagas. Įrodyta, kad skirtingų tipų upių vagose jų svarbiausi parametrai vidutinis gylis, plotis ir debitas priklauso vienas nuo kito pagal skirtingiems vagų tipams būdingus dėsningumus. Akcentuojama, kad iš upės vagos tipo galima spręsti apie jos pastovumą ir deformacijų kryptingumą: mažiausią transportinį pajėgumą turi laisvojo vingiavimo, o didžiausią priešlajinio tipo vagos.
Prasminiai žodžiai: upė, vagos tipas, pastovumo kriterijus. 1. Antropovskij V. I., 1972. Uravnenija regressii meždu charakteristik rusla i potoka pri nezaveršennom meandrirovanii, ruslovoj i pojmennoj mnogorukavnosti. Trudy GGI. 195, 4-19 (rusų k.). 2. Basalykas A., 1958. Lietuvos upių dinaminių fazių interpretavimo klausimu. LTSR MA darbai. Serija B. 3(15), 203-211. 3. Baubinienė A., 1999. Geografiniai kai kurių upių salų pasiskirstymo ypatumai. Geografijos metraštis. 32, 87-92. 4. Beconis M., 1960. Lietuvos TSR upių salpų išplitimas ir jų tipai. Geografijos metraštis. 3, 163-175. 5. Chanson H., 2001. The hidraulics of Open Channel Flow. Prieiga per internetą: // www.bh.comcompanions/ 0340740671. 6. Chitale S., 1970. River channel patterns. J. H. D. Pro. ASCE. 96, HY-1, 201-221. 6. Čalov R. S., 1979. Geografičeskoje issledovanije ruslovych processov. Moskva, Izd-vo MGU (rusų k.). 7. Čalov R. S., Alaben A. M., Ivanov V. V., Lodina R. V., Panin A. V., 1998. Morfodinamika rusel ravninnych rek. Moskva, GEOS (rusų k.). 8. Čebotarevas A., 1975. Bendroji hidrologija. Leningradas. A.Bariso ir K.Kilkaus vertimas į lietuvių kalbą, 1983.Vilnius. 9. Česnulevičius A., Baubinienė A., Paukštė M., Veteikis D., Volungevičius J., 1999. Rytų Lietuvos upių krantų būklė. Geografijos metraštis. 32, 178-193. 10. Česnulevičius A., 2000. Didžiųjų Lietuvos upių krantų būklės sąsaja su slėnių morfogenine aplinka. Geografijos metraštis. 33, 267-278. 11. Gailiušis B., Virbickas J., Jablonskis J., Kesminas J., Tilickis B., Virbickas T., Kilkus K., 1998. Lietuvos vandens ekosistemų ir jų biocenozių tvaraus vystymosi prielaidos. Kn.: Regioninio vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste: Lietuvos pavyzdžiu (ECOSLIT), 56-63. 12. Gailiušis B., Kovalenkovienė M., Rimavičiūtė E., 2000. Tvenkinių poveikis Lietuvos upių nuotėkio režimui. Geografijos metraštis. 33, 97-107. 13. Grišanin K.V., 1979. Dinamika ruslovych potokov. Leningrad, Gidrometeoizdat (rusų k.). 14. Grišanin K.V., 1990. Osnovy dinamiki ruslovych potokov. Moskva, Transport (rusų k.). 15. Karasev I.F., 1975. Ruslovyje processy pri perebroske stoka. Leningrad, Gidrometeoizdat (rusų k.). 16. Kondratjev N.E., Popov I.V., Sniščenko B.F., 1982. Osnovy gidromorfologičeskoj teorii ruslovogo processa. Leningrad, Gidrometeoizdat (rusų k.). 17. Leopold E., Wolman M., 1957. River channel patterns: braided, meandering and straght. U. S. Geol. Survey Pap., N 282-B. 18. Liapin A. N., Aleksandrova N. K., 1980. Rasčet glubinnych deformacij estestvennych rusel. Trudy GGI. 263, 78-85 (rusų k.). 19. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, 1996. Valstybės žinios, 82-1965. 20. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, 2000. Valstybės žinios, 39-1092. 21. Lietuvos TSR fizinė geografija, 1958. Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 22. Makkavejev N. I., 1955. Ruslo reki i erozija v ejo baseine. Moskva, Izd-vo AN SSSR (rusų k.). 23. Muchamedov A. M., Ismagilov Ch. A., Žurajev T. Ž., 1970. O kinematiko-morfologičeskoj zavisimosti r. Amudar i.trudy SANIIRI.124, 55-61. 24. Pinkovskij S. N., 1960. Karta osnovnych tipov rusel ravnynnych rek SSSR. Trudy III Vsesojuznogo gidrologičeskogo s jezda. T. V., Leningrad, 361-366 (rusų k.). 25. Rekomendacii po učetu ruslovogo processa pri projektirovanii LEP, 1973. Leningrad, Gidrometeoizdat (rusų k.). 26. Rimkus Z., 1988. Tipizacija ruslovogo processa rek Litovskoj SSR. Kn.: Melioracijos sistemų hidrotechninių statinių patikimumo didinimas. Mokslo darbų rinkinys. LŽŪA. Kaunas-Noreikiškės, 34-43 (rusų k.). 27. Rimkus Z., Darbutas A., 1999. Formative Water Discharges in Lithuanian Riverbeds. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 8(30), 56-65. 28. Rossinskij K. I., Kuz min I. A., 1947. Nekotoryje voprosy prikladnoj teorii formirovanija rečnych rusel. V kn.: Problemy regulirovanija rečnogo stoka. Moskva, Leningrad, 88-130 (rusų k.). 29. Ruslovyje processy na rekach SSSR, 1989. Karta M 1 : 4 000 000. Moskva (rusų k.). 30. Ržanycin N. A., 1961. Morfologičeskije i gidrologičeskije zakonomernosti strojenija rečnoj seti. Leningrad,Gidrometeoizdat (rusų k.). 31. Shen H. U. (ed.), 1971. River mechanics. 1. Colorado. 32. Sniščenko B. F., 1980. Tipy ruslovogo processa i ich vozniknovenije. Trudy GGI. 263į, 4-40 (rusų k.). 33. Stream Corridor Restoration. Principles, practices, and processes, 1998. Prieiga per internetą: http: //www.usda.gov/stream restoration/newtofc.htm. 34. Železnekov G. V., 1976. Teorija gidrometrii. Leningrad, Gidrometeoizdat (rusų k.).
Dr. Zenonas Rimkus, Lietuvos žemės ūkio universiteto Hidrotechnikos katedros e.prof.p. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys upių vaginiai procesai, hidrotechnikos statinių tyrimai. Adresas: Universiteto 10, LT-4324 Kaunas-Akademija. Tel. (8-37) 75 23 93; faks. (8-37) 75 23 92. El. p. Zenonas@hidro.lzuu.lt. AZOTO, FOSFORO IR KALIO (NPK) KIEKIŲ DINAMIKA IR PASISKIRSTYMAS DRENAŽO VANDENYJE PIEVOSE Arvydas Povilas MALIŠAUSKAS, Giedrius ADOMAITIS Pateikiami azoto junginių koncentracijų ir išplovimo iš nevienodai naudojamų pievų lyginamųjų tyrimų (1996-2002 m.) rezultatai. Bandymai buvo atlikti senose (10-15 metų) kultūrinėse pievose, įrengtose drenuotuose aliuviniuose pelkiniuose dirvožemiuose. Nešienaujamoje pievoje vidutiniškai per ketverius metus viršutinio sluoksnio dirvožemio tankis sumažėjo 2-10%, palyginti su šienaujama pieva. Mineralėjant nenupjautos žolės organinei masei, dirvožemyje nitratinio azoto padidėdavo apie 60%. Nešienaujamoje pievoje buvo išplaunama daugiau nitratų ir bendrojo azoto bei kalio, palyginti su šienaujama pieva. Didėjant apleistų pievų plotams drenuotose žemėse, gali padidėti foninis paviršinio vandens užterštumas nitratais. Prasminiai žodžiai: pieva, drenažo nuotėkis, azotas, fosforas, kalis, koncentracija, išplovimas. 1. Aksomaitienė R., 2000. Obelies upelio vandens kokybės kaitos analizė. Vandens ūkio inžinerija. 11(33), 91-103. 2. Aksomaitienė R., Kutra G., 2000. Pagrindinių maisto medžiagų balanso ir išplovimo drenomis palyginimas įvairiose sėjomainose. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 9 (31), 64-76. 3. Juškauskas J., 1997. Aliuvinio pelkinio dirvožemio tankio kitimas kultūrinėje pievoje, keičiantis jos naudojimo intensyvumui. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai 3 (25), 53-66. 4. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita, 1998. Sudarė doc. dr. J. Mažvila. Kaunas. 5. Lietuvos žemės ūkis 1999 m., 2000. Statistikos departamentas. Vilnius. 6. Motuzas A.J., Buivydaitė V., Danilevičius V., Šleinys R., 1996. Dirvotyra. Vilnius. 7. Rekolainen S., Pitkänen H., Bleeker A., Sietske F., 1991. Nitrogen and phosphorus fluxes from agricultural basins and rivers dicharging to the Baltic sea from Finland. Nordic Hidrology. 1-14. 8. Ruokis V., 1959. Dirvožemio mokslas. Vilnius. 9. Šileika A.S., 2000. Nutrient losses from Agriculture in Lithuania. Landbauforschung Völkenrode. 1/2, 15-23. 10. Šileika A. S., Kutra S., Berankienė L., 2000. Nevėžio taršos fosfatais priežasčių tyrimai. Vandens ūkio inžinerija. 13 (35), 31-39. 11. Tumas R., 2001. Water ecology: hydrochemical and hydrobiological evaluation of Lithuanian rivers. Water Management Engineering. Transactions. 14 (36), 41-47. 12. Unifikuoti nuotėkų ir paviršinių vandenų kokybės tyrimo metodai. I dalis. Cheminiai analizės metodai, 1994. Vilnius. 13. Vozbuckaja A. E., 1964. Chimija počvy. Moskva. Dr. Arvydas Povilas Mališauskas, Vandens ūkio instituto Polderių laboratorijos vedėjas, vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, hidrotechnika ir nedidelių baseinų hidrologija. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-5048 Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 80 09, el. p. a.malisauskas@water.omnitel.net. Giedrius Adomaitis, Vandens ūkio instituto Polderių laboratorijos jaun. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys aplinkos inžinerija ir kraštotvarka, agrochemija. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-5048 Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 80 09.
ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS NAUDOJIMO YPATUMAI VIDURIO LIETUVOJE Audrius ALEKNAVIČIUS Vidurio Lietuvos zonos rajonų teritorijoje yra labiausiai plėtojama žemės ūkio veikla. Geros gamtinės sąlygos daro įtaką ne tik ūkių skaičiui bei dydžiui, bet ir žemės reformos darbams. Kai galima efektyviau ūkininkauti, didesnis poreikis susigrąžinti ar kitaip įsigyti nuosavybėn žemę. Tai rodo atlikti žemės reformos darbai, kurių mastai Vidurio Lietuvoje didesni nei kituose Lietuvos rajonuose. Be to, mažas nenaudojamos valstybinės žemės plotas atspindi žemės ūkio restruktūrizavimo procesus: šiuose rajonuose sparčiau kuriasi ūkiai, kurių savininkai suinteresuoti plėsti savo žemėnaudas. Analizuojant žemės ūkio paskirties žemės pardavimą ir nuomą Vidurio Lietuvoje, matyti ryški tendencija privačią žemę ne parduoti, bet nuomoti žemės ūkio veiklai. Darbo aktualumas išnagrinėti ūkių plėtrą veikiančius veiksnius, galimus panaudoti šių ūkinių struktūrų sudarymui spartinti. Analizuojant ūkininkų ūkių plėtros galimybes, ištirti žemės ūkio paskirties žemės naudotojai ir nustatytas galimas panaudoti privačiai žemės ūkio veiklai plotas. Prasminiai žodžiai: Vidurio Lietuvos zona, žemės ūkio paskirties žemės naudojimas, žemės rinka, ūkių plėtra. 1. Aleknavičius A., Aleknavičius M., 2002. Lietuvos teritorijos zonavimas pagal nekilnojamojo turto rinkos kainas. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 21(43), 54-59. 2. Aleknavičius A., Aleknavičius P., 2002. Valstybinės žemėtvarkos darbai planuojant agrarinių teritorijų naudojimą. Tiltai. 1 (18), 15-21. 3. Aleknavičius A., 2002. The aspects of land market value calculations while preparing economical background of land management projects. Water management engineering. Transactions. 18 (40), 94-100. 4. Aleknavičius A., 2002. Ūkininkų žemėnaudų tyrimai Vidurio Lietuvos zonoje. Žemėtvarka ir hidrotechnika. 4 (112), 34-38. 5. Informacija apie 2002 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus Lietuvoje, 2002. VšĮ Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras. 6. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2002 m. sausio 1 d., 2002. Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė. Dr. Audrius Aleknavičius, Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemėtvarkos katedros lektorius. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys žemėnaudų plėtra, žemės rinka. Adresas: Universiteto g. 10, LT-4324 Kaunas-Akademija. Tel. (8-37) 39 77 32, el. p. alek@info.lzua.lt. FOSFORO IŠPLOVIMO TYRIMAI SKYSTUOJU MĖŠLU TRĘŠIAMUOSE SĖJOMAINOS LAUKUOSE Simanas AŠKINIS, Stefanija MISEVIČIENĖ Atlikti tyrimai leidžia nustatyti skystojo mėšlo paskleidimo laiko poveikį fosforo išplovimui intensyvaus ūkininkavimo sąlygomis. Auginant cukrinius runkelius, su skystuoju mėšlu ir mineralinėmis trąšomis į dirvą pateko 33,1 kg/ha fosforo, auginant miežius, 16,9, vasarinius rapsus, 14,5 kg/ha. Daugiausia fosforo netenkama su augalų derliumi: pirmaisiais tyrimų metais vidutiniškai 22,0, antraisiais 14,3, trečiaisiais 13,6,
ketvirtaisiais 21,4 kg/ha. Nustatyta, kad fosforo išplovimą lemia krituliai (r=0,58), tręšimas (I variante r=0,68, II variante r=0,96, III variante r=0,94), taip pat į bandymų lauką patekęs visas fosforo kiekis (I variante r=0,56, II variante r=0,86, III variante r=0,54). Tręšiant skystuoju mėšlu, fosforo drenomis daugiausia išnešama variante, kuris tręšiamas rudenį, vidutiniškai 0,31 kg/ha. Tręšiant pavasarį, fosforo drenomis išnešta 28,6% mažiau, o tręšiant puse normos rudenį ir puse normos pavasarį, 20% mažiau negu rudenį. Todėl, siekiant sumažinti fosforo išplovimą, skystuoju mėšlu reikia tręšti pavasarį. Sausinimo intensyvumas fosforo išplovimui drenažu įtakos neturėjo: skirtingai drenuotuose laukeliuose išplauto fosforo kiekis buvo vienodas vidutiniškai 0,07 kg/ha. Pirmaisiais ir antraisiais metais bendrojo fosforo balansas buvo teigiamas. Visiškai sunaudoti fosforą, o kartu ir gauti planuojamus šių augalų derlius sutrukdė užsitęsę sausringi laikotarpiai. Dobilai nebuvo tręšti, todėl fosforo balansas neigiamas. Neigiamas balansas buvo vasarinių rapsų lauke, tręštame skystuoju mėšlu rudenį, nes daug fosforo buvo sunaudota didelei vegetatyvinei masei užauginti. Prasminiai žodžiai: lauko sėjomaina, skystasis mėšlas, fosforo išplovimas, fosforo balansas, aplinka. 1. Bakhsh A., Kanwar R.S., Karlen D.L. et all., 2001. N management and crop rotation effects on yield and residual soil nitrate levels. Soil science. 166, 8, 530-538. 2. Buivydaitė V.V.,Vaičys J., Juodis J., Motuzas A., 2001. Lietuvos dirvožemių klasifikacija.vilnius. 3. Dumbrauskas A., Tumas R., 1994. Biogeninių medžiagų išplovimas. Lietuvos gamtinė aplinka. Būklė. Procesai. Tendencijos. Vilnius. 4. Gustafson A., Bergstrom L. and Ulen B., 1995. Losses of N, P and Pesticides from Agriculture and Environment Sustainability. Framework of the Baltic Agricultural Run-Off Programme. SLU. 5. Komparskas J., 1961. Drenažo įtaka augalams prieinamo P 2 O 5 dinamikai velėniniai-glėjiškame nujaurėjusiame dirvožemyje. Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo instituto darbai. 3, 105-112. 6. Kudakas V., Pocienė A., Urbonas R., 1998. Klimatinių veiksnių įtaka dirvožemio drėgmei ir drenažo nuotėkiui. Žemės ūkio mokslai. 2, 61-65. 7. Lietuvos klimato žinynas, 1991. Krituliai. Vilnius. 8. Lietuvos klimato žinynas. 1992. Oro temperatūra. Vilnius. 9. Lowell E. Gentry, Mark B. David, Karen M. Smith and David A. Kovacic, 1998. Nitrogen cycling and tile drainage nitrate loss in a corn/soybean watershed. Agriculture, Ecosystems and Environment. 68(1-2), 85-97. 10. Mažvila J., 1998. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita. Kaunas. 11. Pannikov B.D., Minejev V.G., 1977. Počva, klimat, udobrenije i urožaj. Moskva. 12. Peterburgskij A.V., 1979. Krugovorot i balans pitatelnych veščestv v zemledeliji. Moskva. 13. Pleijelis H., 1994. Knyga apie ekologiją. Vilnius. 14. Rudzianskaitė A., 2001. Daktaro disertacija. Cheminių elementų išplovimo dinamika drenuotuose karsto zonos dirvožemiuose. Kėdainiai, Vilainiai. 15. Sapek A., 1997. Polish agriculture and the protection of the quality of water in the Baltic. Participation of BAAP Project in Abating the Water Pollution in Gmina. Proceedings of Conference, p.23. 16. Sharplus A.N., Rekolainen S., 1997. Phosphorus in Agriculture and its Environmental Implications. Phosphorus Loss from soil to water. SAB International. 17. Sibbesen E., Runge-Metzger A., 2001. 4 Phosphorus balance in European Agriculture Status and Policy Options. http://www.iscu-scope.org/downloadpubs/scope54/4sibbesen.htm. 18. Skyggeson G., Gustafson A., Linden B., 1990. The Mellby field trials. Halmstad, pp.3-8. 19. Šleinys R., Rimšelis J., 1998. Cheminių medžiagų migracija įvairiuose daugiametėmis žolėmis užimtuose dirvožemiuose. Žemdirbystė. Mokslo darbai. 61, 14-25. 20. Švedas A., 1990. Žemdirbystės ekologija. Vilnius. 21. The Harmonised Monitoring and Classification of Ecological Quality of Surface Waters in European Union 1996. EU Directorat General XI. 22. Tompson L.M., Trou F.R., 1982. Počvy i ich plodorodije. Moskva, (Perevod s anglijskogo Škonde E.I.). 23. Torstensson G., 1998. Nitrogen availability for crop uptake and leaching. Uppsala. 24. Tumas R., 1999. Hydroecological evaluation of small Lithuanian rivers. Reduction of agricultural runoff to the Baltic Sea. Proceedings of International Conference, p. 6. 25. Žekonienė V., 1995. Dirvožemio agrocheminių ir biologinių savybių kitimas priklausomai nuo varpinių javų kiekio agrofitocenozėje. Žemės ūkio mokslai. 1, 11-16. 26. Žemdirbių ir kaimo vietovių gyventojų informavimo rengiantis narystei Europos Sąjungoje programa Lietuvos mėsos sektoriaus integracija į ES, 2002. Vilnius. Dr. Simanas Aškinis, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandenvalos laboratorijos vyr. mokslo darbuotojas.
Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys ekologija ir aplinkotyra, nuotekų bei mėšlo tvarkymo ir naudojimo poveikis aplinkai, teršalų transformacijos procesų tyrimai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-5048 Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 80 20, el. p. s.askinis@delfi.lt. Dr. Stefanija Misevičienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandenvalos laboratorijos mokslo darbuotoja. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys ekologija ir aplinkotyra, mėšlo tvarkymo ir naudojimo poveikis aplinkai, teršalų transformacijos procesų tyrimai. Adresas: Parko 6, Vilainiai, LT-5048 Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 80 21, el. p. kestmis@takas.lt. STATISTINIŲ METODŲ TAIKYMAS EKSTREMALIESIEMS ĮVYKIAMS NEMUNO DELTOJE TIRTI POTVYNIAMS Valerija KARPICKAITĖ, Julija SMIRNOVA Kiekvienais metais per pavasario potvynius Nemuno deltoje užliejamas iki 52,4 tūkst. ha plotas. Potvynių padariniai veikia žmonių gyvenimo kokybę ir ūkinę veiklą. Pagrindinis šio darbo tikslas susipažinti su užsienyje taikomais statistiniais ekstremaliųjų įvykių tyrimo metodais Gumbelo perviršių metodu bei pasikartojimo periodo metodu (Embrechts et al., 1997) ir pritaikyti juos Lietuvai būdingam ekstremaliajam įvykiui potvyniui: apskaičiuoti perviršių tikimybes ir sudaryti regresijos modelį, kuris padėtų prognozuoti užliejamą plotą pagal Tilžės ir Smalininkų postuose matuojamus vandens lygius. Prasminiai žodžiai: potvyniai, tikimybės, veiksniai, regresijos modelis. 1. Čekanavičius V., Murauskas G., 2002. Statistika ir jos taikymai. 2. Vilnius, TEV. 2. Dumbrauskas A., Šikšnys A., 2001. Vienmačio skaitmeninio hidrodinamikos modelio taikymo potvyniams zonuoti Nemuno žemupyje įvertinimas. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 15 (37), 26-35. 3. Embrechts P., Kluppelberg C., Mikosch T., 1997. Modelling Extremals Events. Springer-Verlag, Berlin, Heidelberg. 4. Vaikasas S, Rimkus A., 1997. Potvynio vandens lygių dinamikos Nemuno deltoje tyrimai. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 2 (24), 108-125. 5. Vaikasas S, Rimkus A., 2000. Potvynio daromos Nemuno deltoje žalos ir naudos vertinimas. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 9 (31), 86-97. 6. Elliot, Rebecca J., 1995. Learning SAS in the Computer Lab. Duxbury Press. Dr. Valerija Karpickaitė, Kauno technologijos universiteto Fundamentaliųjų mokslų fakulteto Matematinės sistemotyros katedros docentė. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys matematika, informatika, fiziniai mokslai. Adresas: KTU, Studentų g. 50, Kaunas. Tel. (8-37) 45 16 58. Julija Smirnova, Kauno technologijos universiteto magistrantė. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys matematika, ekstremalieji įvykiai. Adresas: KTU, Studentų g. 50, Kaunas. El. p. julija.sm@one.lt. ŽEMĖS ŪKIO NAUDMENŲ NAŠUMO ĮTAKA ŽEMĖS ŪKIO AUGALŲ DERLINGUMUI
Daiva MATONIENĖ, Vilma SUDONIENĖ Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, reikės laikytis bendrosios žemės ūkio politikos, kurioje daug dėmesio skiriama priemonėms, palaikančioms pajamų lygį. Šis klausimas kaip tik yra aktualus asmenims, ūkininkaujantiems mažiau tinkamoje ūkininkauti žemėje. Ši žemė, būdama pagrindinė ir lemianti kitų dviejų veiksnių kapitalo ir darbo efektyvų panaudojimą, neduoda tokio rezultato, koks gaunamas gerose žemėse. Ūkininkaujantieji mažiau tinkamoje ūkininkauti žemėje, įdėdami tiek pat darbo ir kapitalo, dėl nepalankių gamtinių sąlygų iš žemės ūkio veiklos gauna pajamas, kurios dažnai nepadengia gamybos išlaidų ir netenkina būtinų šeimos poreikių. Atlikus Alytaus rajone ūkininkaujančių asmenų anketinę apklausą 1998-2000 m., nustatytos priklausomybės tarp žemės ūkio augalų derlingumo ir žemės ūkio naudmenų našumo (tarp žieminių kviečių, rugių, kvietrugių, vasarinių miežių, grikių, bulvių, vasarinių kviečių, daugiamečių žolių derlingumo ir žemės ūkio naudmenų našumo). Prasminiai žodžiai: žemės ūkio augalai, derlingumas, žemės ūkio naudmenų našumas. 1. Baniūnienė A., 1997. Kvietrugių ir kitų žiemkenčių derlingumo palyginimas. LŽI užbaigtų tiriamųjų darbų konferencijos pranešimai. 29, 40-41. 2. Greimas G., Janušienė V., 1996. Sėjomainų našumas ir dirvožemio derlingumas įvairiai tręšiant. Kn.: Žemdirbystės mokslo dabartis ir ateitis. Dotnuva-Akademija, p.103-106. 3. Jundukas J., Ražukas A., 1997. Bulvių biologija ir jų auginimas. Dotnuva-Akademija. 4. Kupčinskas V., 1999. Žemdirbystės ypatumai lengvuose dirvožemiuose. Akademija, LŽI. 5. Lazauskas J., 2000. Žemdirbystė lengvose dirvose. Kaunas. 6. Makutėnienė D., 1999. Javų teritorinio išsidėstymo ir derlingumo analizė bei perspektyva Lietuvoje. Inžinerinė ekonomika. KTU mokslo darbai. Kaunas, p.38-43. 7. Selevičius A., 1999. Daugiametės žolės lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Žemės ūkis Pietryčių Lietuvoje: moksliniai, ekonominiai ir socialiniai aspektai. Mokslinės konferencijos pranešimai. Trakų Vokė, p.199-202. 8. Statistikos formulių rinkinys, 2000. Parengė V. Čiulevičienė, D. Šuliauskienė. Akademija. 9. Šuliauskas A., Liakienė E., Lukianienė D., 1997. Žieminių rugių augimo, vystymosi bei derliaus formavimosi ypatumai Lietuvoje. Žemės ūkio mokslai. 2, 17-22. 10. Tripolskaja L., 1999. Agrocheminių priemonių naudojimo aspektai lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose Pietryčių Lietuvoje. Žemdirbystė. Mokslo darbai. 66, 28-34. 11. Lošakov V.G., Ellmer F., Ivanov J.D., 1998. Plodorodije počvy, urožainost sel skochozjajstvennych kul tur i produktivnost polevych sevooborotov pri dlitel nom ispol zovaniji zelenogo udobrenija. Izvestija Timirjazevskoj akademiji. 2, 26-36. Dr. Daiva Matonienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemėtvarkos katedros lektorė. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys teritorijų planavimas mažiau tinkamose ūkininkauti vietovėse, žemėnaudų formavimas. Adresas: LŽŪU, Universiteto 10, LT-4324 Kaunas-Akademija, Kauno r. Tel. (8-37) 75 23 72. El.p. Daivamat@delfi.lt. Dr. Vilma Sudonienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemėtvarkos katedros lektorė. Pagrindinė mokslinių tyrimų kryptis žemėnaudų išsidėstymo ekonominis ir ekologinis pagrindimas. Adresas: LŽŪU, Universiteto 10, LT-4324 Kaunas-Akademija, Kauno r. Tel. (8-37) 75 23 72. El.p. Svilma@info.lzua.lt. KOMUNALINIŲ ATLIEKŲ TVARKYMO ANALIZĖ IR POVEIKIS APLINKAI Albertas STEPONAVIČIUS, Zenonas STRUSEVIČIUS
Šalyje kasmet susidarantys atliekų kiekiai turi tendenciją didėti. Vykdant valstybinę atliekų utilizavimo programą, kiekviename šalies rajone įgyvendinamos regioninės ir rajoninės atliekų tvarkymo programos, rengiami normatyviniai dokumentai ir reglamentai. Straipsnyje pateikta šalyje sukauptų komunalinių atliekų tvarkymo būdų analizė. Remiantis analizės rezultatais šie būdai įvertinti ekonominiu ir gamtosaugos požiūriais, nurodytos netradicinių energijos šaltinių panaudojimo galimybės. Atlikti Kėdainių rajono komunalinių atliekų susidarymo, kaupimo ir tvarkymo tyrimai, jais remiantis pateikta atliekų tvarkymo rajone strategija ir veiksmų programa. Siekiant nustatyti sąvartynų aplinkos ekologinę būklę, trijuose reprezentaciniuose įvairaus amžiaus sąvartynuose atlikti filtrato ir susikaupiančių teršalų tyrimai. Tai leido prognozuoti taršos dinamiką bei mastą ir pasiūlyti priemones bei pigesnius taršos sumažinimo gerinant sąvartynų aplinkos ekologinę būklę būdus. Prasminiai žodžiai: atliekos, sąvartynai, filtratas, poveikis aplinkai. 1. Atliekų tvarkymo strategija ir veiksmų programa Kėdainių rajone. Kėdainiai, 1999. 2. Deborah A. Hadden, David A. Murphy, 1994. A new slant on wetlands. Water Environment & Technology. February. 3. Ehrimg H. J., 1986. ATV Dokumentation 4. Deponiesickewasser. 4. Gasiūnas V., Strusevičius Z., Steponavičius A., 2002. Buitinių atliekų sąvartynų filtrato tyrimai. Mokslo tiriamieji darbai 2001 m. Konferencijos pranešimai. Vilainiai. 5. Gasiūnas V., Strusevičius Z., Steponavičius A., 2002. Sąvartynų filtrato tyrimai ir poveikis aplinkai. Vandens ūkio inžinerija. Mokslo darbai. 21(43), 27-34. 6. Katinas V., 1999. Buitinės atliekos, ekologija, ekonomika. Mokslas ir gyvenimas. 2. 7. Kruse K., Junge J., Maak D., 1994. Sickerwasserqualitaet von Siedlunngsabfalldeponien. Korresponndenz Abwasser. 5/94, 780-786. 8. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 61-1726). 9. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymas Nr.217 Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo (Žin.1999, Nr.63-2065;2001, Nr.45-1604). 10. Meijer J.-E., 1980. Characteristics of Lecheate Before and After Infiltration. Dept. of Land Improvement and Drainage. Royal Institute of Technology. Stockholm, Sweden. 11. Sąvartynų dujų naudojimas energijos gamybai, 2001. Energetikos insituto tarptautinio seminaro medžiaga. 12. Valstybinės atliekų tvarkymo strategijos ir veiksmų programos metmenys (Žin., 1999 Nr 44-1409). Dr. Albertas Steponavičius, Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandenvalos laboratorijos mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys mėšlo tvarkymo ir naudojimo poveikis aplinkai, nuotekų valymo, sąvartynų filtrato tyrimai. Adresas: Parko 6, LT-5048 Vilainiai, Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 80 20. Dr. Zenonas Strusevičius, Lietuvos Žemės ūkio universiteto Vandens ūkio instituto Vandenvalos laboratorijos vedėjas, vyr. mokslo darbuotojas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys ekologija ir aplinkotyra, atliekų bei mėšlo tvarkymo ir naudojimo poveikis aplinkai, teršalų transformacijos tyrimai. Adresas: Parko 6, LT-5048 Vilainiai, Kėdainių r. Tel. (8-347) 6 80 20. el p.:zenonas@water.omnitel.net. VANDENS NETEKTIES ĮTAKA SAVIKAINAI PLUNGĖS MIESTO PAVYZDŽIU Vilius ŠULGA, Algirdas Bronislovas MATUZEVIČIUS, Mindaugas RIMEIKA Vandens netektis yra svarbus rodiklis. Juo remiantis galima vertinti vandens tiekimo sistemos efektyvumą, todėl netekties mažinimu suinteresuota kiekviena vandens tiekimo bendrovė, nes pirmiausia tai susiję su išlaidų
mažinimu. Teoriškai įmanoma visiškai panaikinti vandens nuostolius, tačiau praktiškai tai beveik neįgyvendinamas uždavinys nei techniniu, nei ekonominiu požiūriais. Daugelis specialistų mano, kad vandens netektį siekti daryti mažesnę kaip 8-12% patiekto į vandentiekio tinklą vandens kiekio ekonomiškai neapsimoka, nes išlaidos, kurių prireikia tokiai kruopščiai vandentiekio tinklo priežiūrai, eksploatavimui ir remontui, darosi didesnės už sutaupyto vandens vertę ir kainą. Lietuvos miestų vandentiekiuose vandens netektis šiuo metu svyruoja nuo 15 iki 40 %. Darbo metu buvo surinkti duomenys apie Plungės miesto vandentiekio tinklą, tinklo inžinerinę įrangą, jų būklę ir eksploatavimo režimą, informacija apie vandens vartotojus, tiekiamo į tinklą bei realizuojamo vandens kiekius ir kitimo tendencijas. Surinkta ir išanalizuota galima gauti informacija apie vandens netektį vandens tiekimo sistemoje nuo vandens išgavimo vietos iki vartotojo. Atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių atsirado patiekto ir realizuoto vandens kiekių skirtumas, vandens netektis tiekimo sistemoje skirstoma į tariamąją ir tikrąją. Kiekviena vandens netekties priežastis buvo analizuota atskirai. Nustatytos kiekybinės ir kokybinės kiekvienos vandens netekties sudedamosios dalies charakteristikos. Nustatyta vandens netekties įtaka vandens savikainai, pateikti galimi jos mažinimo metodai. Prasminiai žodžiai: vandens netektis, vandentiekio tinklas, netekties mažinimas, vandens skaitikliai butuose. 1. Ashton C.H., Hope V.S., 2001. Environmental valuation and the economic level of leakage. Urban Water. 3: 4, 261-270. 2. Darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų statyboje normatyvai, 2001. 4 d., Nr. 22. Vandentiekis išorės tinklai. Sistela. 3. Griškevičius A., 2001. Vamzdynai vandentvarkos ūkyje. Vandentvarka. 7, p. 9. 4. Griškevičius A., 2001. Vandentvarkos ūkis skaičių kalba. Vandentvarka. 9, p. 4-6. 5. Koss P., Khawaja M. S., 2001. The value of water supply reliability in California. Water Policy. 3: 2, p. 165-174. 6. Lambert A., 2000. Losses from Water Supply Systems: Standard Terminology and Recommended Performance Measures. International Water Association. 7. Male J.W., Noss R.R., Moore I.Ch., 1997. Identifying and reducing losses in water distribution systems. Noyes publications, Park Ridge, New Jersey, USA. 8. Respublikinės statybos normos RSN 26-90: Vandens vartojimo normos, 1991. LR AAD. 9. Statistikos biuletenis, 2001. Vandentiekis, nuotėkų šalinimas, dujofikacija 2000. Statistikos departamentas. 10. Šulga V., Matuzevičius A., Rimeika M., Dauknys R., Sakalauskas A., 2001. Vandens netektis Lietuvos miestų vandentiekiuose ir jos mažinimo metodika. Kvalifikacinio darbo ataskaita. Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vandentvarkos katedra. Dr. Vilius Šulga, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Vandentvarkos katedros docentas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys vandens valymo technologijos ir pramonės įmonių nuotekų valymas. Adresas: Saulėtekio al. 11, LT-2040 Vilnius. Tel. (8-5) 274 47 13, el. p. vk@ap.vtu.lt. Dr. Algirdas Bronislovas Matuzevičius, Gedimino technikos universiteto Vandentvarkos katedros profesorius. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys biologinis nuotekų valymas, azoto ir fosforo šalinimas iš nuotekų, dumblo apdorojimas. Adresas: Saulėtekio al. 11, LT-2040 Vilnius. Tel. (8-5) 274 47 13, el. p. vk@ap.vtu.lt. Dr. Mindaugas Rimeika, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Vandentvarkos katedros docentas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys paviršinių nuotekų šalinimas ir valymas, vandentiekio ir nuotekų tinklų modeliavimas. Adresas: Saulėtekio al. 11, LT-2040 Vilnius. Tel. (8-5) 274 47 13, el. p. mindaugas.rimeika@ap.vtu.lt. ŪKININKAVIMO TIPŲ IR DYDŽIŲ VERTINIMAS MAŽIAU TINKAMOSE ŪKININKAUTI VIETOVĖSE Daiva MATONIENĖ
Plėtojant šalies žemės ūkio gamybą, vis daugiau dėmesio kreipiama į Europos Sąjungos (toliau ES) žemės ūkio politiką, stebimi joje vykstantys pasikeitimai. Vienas iš žemės ūkio regionų, kuriame susipina bene daugiausia spręstinų klausimų, yra Pietryčių Lietuva. 2002 m. sausio 7 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr.3 (Lietuvos Respublikos, 2002) buvo patvirtinta retai apgyvendintų mažiau palankių ūkininkauti vietovių atrankos tvarka. Remiantis šia tvarka, sausio 7 d. įsakymu Nr.4 (Lietuvos Respublikos, 2002) buvo atrinktos retai apgyvendintos mažo žemės ūkio naudmenų našumo vietovėms priskirtos savivaldybės ir seniūnijos, taip pat potvynių užliejamos ir intensyvaus karsto vietovės. Tokios vietovės užėmė 14,3 % visų žemės ūkio naudmenų, tai sudaro 7,4 % Lietuvos teritorijos. Paaiškėjo, kad mažiau tinkamų ūkininkauti vietovių daugiausia Pietryčių Lietuvoje. Lietuvai integruojantis į ES ir tikintis paramos ūkininkams, turintiems ūkius mažiau tinkamose ūkininkauti vietovėse, labai svarbu priimti teisingus sprendimus, ypač tuose regionuose, kuriuose žemės ūkio problemos aktualiausios. Neturint tikslios informacijos apie ūkininkaujančių asmenų ūkinę-gamybinę veiklą, negalima priimti racionalių sprendimų dėl žemės ūkio perspektyvų. Straipsnyje analizuojama ūkininkaujančių asmenų ūkių tipai ir dydžiai Alytaus rajone. Šiame rajone yra 22 152 ha mažiau tinkamų ūkininkauti vietovių. Tai sudaro 27,1 % rajono žemės ūkio naudmenų. Prasminiai žodžiai: mažiau tinkamos ūkininkauti vietovės, ūkio ekonominis dydis, ūkio tipas. 1. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 1999. Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys 1998. Vilnius. 2. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2000. Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys 1999. Vilnius. 3. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 4 Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių patvirtinimo, 2002. Valstybės žinios. 6, 34-35. 4. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 4 Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių patvirtinimo, 2002. Valstybės žinios. 6, 35-37. 5. Pasirengimo stojimui į Europos Sąjungą strategijos žemės ūkyje programa, 1999. Vilnius. 6. Tamošaitienė A., 1999. Ūkininkaujančiųjų Pietryčių Lietuvoje užimtumo ir socialinės problemos. Žemės ūkis Pietryčių Lietuvoje: moksliniai, ekonominiai ir socialiniai aspektai. Mokslinės konferencijos pranešimai, p.114-121. Dr. Daiva Matonienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemėtvarkos katedros lektorė. Pagrindinė mokslinių tyrimų kryptis teritorijų planavimas mažiau tinkamoje ūkininkauti vietovėje. Adresas: Universiteto g. 10, LT-4324 Kaunas-Akademija. Tel. (8-37) 39 77 32, el. p. dmaton@infos.lzuu.lt. ULTRAGARSINIO IMPULSO TRANSFORMACIJA RIŠLIUOSE GRUNTUOSE Romualdas PUKŠTAS Straipsnyje aprašomi rišlių gruntų, zonduojamų ultragarsu, hidrofizikinių savybių tyrimai. Tiriant drėgnumo įtaką akustinio impulso sklidimui grunte pastebėtas dažnio spektro slinkimas į žemesnių dažnių pusę (Pukštas, 2001) bei impulso sklaidos augimas (Grigorjevas, 1962) didėjant grunto drėgmės kiekiui. Tiriant išilginės akustinės bangos sklidimo procesą rišliuose gruntuose paaiškėjo impulso formos ir grunto drėgnumo ryšys, todėl pateikiamame straipsnyje akcentuojama išilginės akustinės bangos virtimo grunte skersine akustine banga laipsnio priklausomybė nuo grunto drėgnumo. Prasminiai žodžiai: gruntas, garso greitis, drėgnumas, poringumas. 1. Skučik E., 1953. Osnovy akustiki. T.2. Moskva. 2. Careva I. S., 1954. Rasprostranenije uprugich voln v zernistoj srede. Avtoreferat dissertaciji. Moskva. 3. Morochnik V., Bardet J.Š., 1999. Viscoelastic approximation of poroelastic media for wave scattering problems. Soil Dynamics and Earthquake Eugineering. 15(1999), 337-346.