ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / / 7 2013 Mokslo darbai Renata Kalvaitytė, Jonas Glemža VILNIAUS ŠV. STEPN BAŽNYČIS INTERJER RESTAURAVIM IR ATKŪRIM PASIŪLYMAI Straipsnis supažindina su Lietuvos sakralinio paveldo Vilniaus Sv. Stepono bažnyčios interjero restauravimo ir atkūrimo pasiūlymais ir sprendimais. Bažnyčia buvo pastatyta XVII a. pradžioje, tačiau iki šių dienų renesanso laikotarpį liudijančių interjero elementų neišliko, o baroko palikimas smarkiai sunykęs. Bažnyčios interjero vidaus įrangos ir polichromijos atkūrimo siūlymai parengti kaip VDA magistro studijų baigiamasis (diplominis) projektas: autorė - Renata Kalvaitytė, darbo vadovas - pro f. d r. Jonas Glemža, projektas remiasi atliktais tyrimais ir analogais. Reikšminiai žodžiai: Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia, istorinio interjero atkūrimas, VDA magistro studijų baigiamasis projektas. Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia patenka į Senojo miesto (su priemiesčiais - Rūdninkų) teritoriją (1 pav.). Ji pastatyta 1600-1620 m. kunigo Simono Visockio ir Šv. Lozoriaus ligoninės iniciatyva. 1715 m. vysk. Konstantinas Kazimieras Bžostovskis atidavė ją vienuoliams rokitams. Tais pačiais metais vienuoliai remontavo bažnyčią, išklojo grindis plytomis, atnaujino altorius, įsigijo naujus šventųjų paveikslus. 1717 m. pristatė savo globėjo šv. Roko koplyčią. Vėliau 1752 m. bažnyčia atiteko Švč. M. Marijos vienuolėms. Iš šio laikotarpio išsamiausiąbažnyčios vaizdą atskleidžia 1783 m. inventorius, kuriame aprašytas ir bažnyčios interjeras. Joje buvo keturios apkaltos ir kaustytos durys, 7 dideli balto stiklo švino rėmuose langai, grindys iš puslankiu išdėliotų keraminių plytelių, po grindimis trys rūsiai-kriptos su durimis. Chorai ir sakykla mūriniai, vargonai niekam tikę". Bažnyčioje buvo 6 altoriai: didysis išdrožinėtas, dviejų tarpsnių, paauksuotas, pasidabruotas ir įvairiomis spalvomis dažytas su dviem - šv. Pet-ro ir Povilo bei 4 genijų skulptūromis. Mensa stalių darbo su mūriniais laipteliais, už altoriaus ant sienos išdažytas baldakimas. Kiti altoriai mediniai ir mūriniai. I pav. Šv. Stepono bažnyčios fasadas 90
Renata Kalvaitytė, Jonas C lemia Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios interjero restauravimo ir atkūrimo pasiūlymai Tačiau jau 1794 m. sukilimo metu bažnyčia buvo nuniokota ir tik 1801-1806 m. remontuota pagal gubernijos architekto Rossi projektą: stogas pažemintas, pataisyti karnizai, bažnyčioje atsirado klasicizmo stiliaus bruožų. Tačiau ir vėl 1812 m. bažnyčia buvo apiplėšta prancūzų kareivių ir po incidento 1821 m. atiduota marijavitėms, kurios 1822-1828 m. remontavo bažnyčią ir pristatė antrą zakristiją. Po 1863 m. sukilimo vienuolynas likviduotas, pastatuose įkurtas miesto kalėjimas, veikęs iki 1914 m. Nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio Šv. Stepono bažnyčią pradeda supti pramoniniai pastatai, 1926-1928 m. greta įkurtas plytelių gamybos cechas. Vėliau, 1944 m. ir pati bažnyčia buvo uždaryta, paremontavus prijungta prie gamyklos patalpų, kur buvo sandėliuojamos medžiagos. Šiuo metu bažnyčios interjeras suniokotas labiau nei per karus, nugriauta vėlyva antroji zakristija. Sovietmečiu buvusi šventovė tapo Jaunimo ir Lėlės" teatrų rekvizito sandėliu. Esant prastai būklei, 1975-1976 m. suremontuoti bažnyčios fasadai, o nuo 2005 m. Vilniaus vyskupijos iniciatyva vykdomi paveldotvarkos darbai. Atlikti fasadų, stogo sutvarkymo ir žemės nukasimo darbai, archeologiniai tyrimai. Šiuo metu atliekamas renesansinės fasadų apdailos ir sgrafitinės puošybos atkūrimas. Kultūros paveldo aspektu Šv. Stepono bažnyčia atspindi renesanso architektūros savitumą: šventovė vienanavė, lotyniško kryžiaus plano su pusapskrite apside. Pagrindiniame fasade anksčiau stovėjo dabar neišlikęs apvalus trijų tarpsnių bokštas. Jos kraštuose buvo du bokšteliai su siauromis šaudymo ir apšvietimo angomis. Navos ir transepto galai išorėje baigti trikampiais frontonais su profiliuotais karniziniais apvadais. Fasadus skaido manieringai interpretuoti poriniai piliastrai, tarp jų- stačiakampės nišos su pusapskričiu viršum ir apačia. Tarp piliastrų porų išdėstyti segmentiškai skliausti langai. Bažnyčia buvo tinkuota renesansui būdingu tamsiai pilku tinku, karnizai puošti sgralito technika, savo apimtimi ir meniškumu išsiskirianti Vilniaus paveldo architektūroje. Interjero erdvė kompaktiška, dengta kryžminiais skliautais su ramstinėmis arkomis. Abipus centrinio įėjimo buvo sraigtiniai laiptai, vedantys į chorus ir bokštelius. Tačiau šiandien turime bažnyčią, gerokai pakeistą kitų epochų stilistinių tendencijų: nėra renesansinio bokšto, renesansinį tūrį vainikuoja pažemintas klasicistinių proporcijų stogas, siauri renesansiniai langai vėliau praplatinti. Interjeras, kaip ir vidaus įranga, patyrė virtinę kraštą niokojusių nelaimių ir nuolatinių rekonstrukcijų. (2a, 2b pav.) Iki šių dienų renesanso užuominų interjere nebeliko, tai liudija tik pats bažnyčios architektūrinis tūris. Tačiau baroko laikotarpio palikimo netrūksta: išlikęs kairysis transepto altorius su angeliuko skulptūra ir reljefine glorija, dešinysis transepto altorius su reljefinės glorijos fragmentais, sakykla bei permūryta chorų dalis. Rokoko stiliaus motyvų aptinkama ant išvardintųjų objektų ir piliastrų esančiuose iliuzinės tapybos fragmentuose. Vėlesnių stilių bruožai pavieniai: tapytos vienuolių figūros apsidės skiaute, apskriti ratai ant piliastrų, dažymo sluoksniai, grindų danga, architektūriniai pakeitimai. Dėl istorinių negandų neišlikę: didysis altorius, vargonai, klausyklos bei suolai; apgadinti: transepto altoriai, sakykla, chorai; neišlikusios bažnyčios vidaus kitos kilnojamosios vertybės. Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia vis dar iki galo nerestauruota. Šiuo metu atlikti istoriniai (R. Dičiuvienė, 1988 m.), archeologiniai (2008 m.) ir architektūriniai (D. Kazlauskienė 1995 ir 2008 m.) tyrimai, pagal juos atstatyta buvusi architektūrinė stniktūra: atidengtos nišos, sudėti langai, durys, uždengtas stogas, nutinkuoti fasadai, restauruota dalis karnizo, dekomoto sgrafito technika. Bet visiškai netvarkytas bažnyčios vidus: grindų dangos nėra, pažeisti ir apdaužyti minėti šoniniai barokiniai altoriai ir sakykla, smarkiai sunykusi ir vis dar aplinkos poveikio žalojama 91
ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / / 7 2013 Mokslo darbai 2 pav. a) Bažnyčios interjero esama būklė, vaizdas į apsidį b) Bažnyčios interjero esama būklė, vaizdas į chorus XIX a. pr. iliuzinė tapyba. Atlikti sienų bei altorių polichromijos tyrimai, bet jie nėra pakankamai išsamūs, vis dar netyrinėta bažnyčios skliautų polichromija. Trūksta lėšų tolesniems bažnyčios išorės ir vidaus paveldotvarkos darbams atlikti. Jau 1995 m. buvo parengtas šio objekto restauravimo-pritaikymo koncepcijos projektas (V.Stcpulienė), iš dalies apimantis ir interjerą, tačiau neįgyvendintas. Sv. Stepono bažnyčioje yra išlikusi interjero architektūra, dalis vidaus įrangos, tačiau visa tai smarkiai sunykę. Dėl to Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros iniciatyva Interjero restauravimo programos magistrantei Renatai Kalvaitytei buvo pasiūlyta parengti teorinį darbą tema Lietuvos renesanso architektūros interjerai ir jų restauravimas" bei baigiamąjį darbą Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios interjero restauravimo ir atkūrimo projektas". Šių darbų vadovas prof. dr. Jonas Glemža, VDA Magistro studijų komisija šiuos darbus įvertino 10 balų. Baigiamasis darbas - projektas, jo siūlymai Rengiant baigiamąjį darbą remtasi anksčiau įvardytų tyrimų duomenimis, surinkta naudinga archyvine medžiaga, moksline literatūra, publikacijomis, analogais, magistrantės parengtu teoriniu darbu, kuriame bandyta apibrėžti Lietuvos renesanso bažnyčių interjero raidą, išlikusių autentiškų renesanso elementų istoriją, sąsajas ir kompozicinę sintezę su vėlyvesnio laikotarpio vidaus įranga (pvz., sakyklomis, altoriais, vargonais). Teoriniame darbe aptariami liaudiškumo ir profesionalumo, savitųjų ir bendrųjų bruožų santykiai interjero formavimo ir puošybos aspektais, istorinio konteksto 92
Renata Kalvaitytė, Jonas C lemia Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios interjero restauravimo ir atkūrimo pasiūlymai nulemti etninio regiono ypatumai. Trumpai apžvelgiama atskirų etapų rekonstrukcijų raida, atlikti restauravimo darbai, dabartinė būklė ir pritaikymas. Surinkta medžiaga padėjo atskleisti Šv. Stepono bažnyčios interjero restauravimo projekto problemas ir suformuoti esminius magistrinio darbo uždavinius: 1) išsaugoti renesansinę (manieristinę) vidaus erdvę su šio laikotarpio spalviniais sienų, lubų sprendimais bei atkurti renesanso stilistikos didįjį altorių; 2) pateikti vėlesnių - baroko, klasicizmo ir istorizmo - laikotarpių vidaus įrangos ir polichromijos restauravimo sprendimus; 3) suprojektuoti / parinkti trūkstamą vidaus įrangą remiantis stilistinio restauravimo ir interpretavimo metodais (3 pav.). Sprendžiant uždavinius visada iškildavo klausimas Kuris stilius - renesansas ar barokas turėtų vyrauti interjere?" Apsispręsta remtis Venecijos chartija ir ypač U straipsniu: Kiekvienos epochos paminklo kultūrinis palikimas turi būti gerbiamas, nes stiliaus vienumas nėra tikslas, kurio siekiama restauruojant..." Vadovaujantis šiuo principu pasirinkta renesanso stiliaus kryptį atskleisti lokaliai svarbiausioje vietoje - apsidėje, suprojektuojant dvi didžiojo altoriaus versijas (stilistinio restauravimo ir interpretavimo), mensos ir baliustrados sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kad daugiausia yra išlikusių vertybių iš XVIII a., baroko stiliaus krypties akcentavimas plėtojamas navų, transepto ir chorų dalyse: iliuzinės tapybos restauravimo ir eksponavimo sprendimai, sakyklos karūnos, vargonų prospekto atkūrimas, šviestuvai. i «.>«««<««; R^VVCJSSCUA ***** ^ Vargau owra ' T t o ymh. Sw«ono»i Q tbwtm^iwu KTMMI»"» (0) I.Į"'. kimjt^m (D s»» InHtu^aUM K bmlmuw^a 3 pav. R. Kalvaitytės projektas: Šv. Stepono interjero planas Vilniaus bažnyčios atkūrimo Didžiojo altoriaus stilistinio restauravimo sprendimas (4 pav.) Pagrindiniu projektavimo atskaitos tašku pasirinktas vienintelis Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios didysis altorius (5a pav.), įrengtas XVII a. pradžioje. Tai vėlyvojo renesanso stiliaus plokščias orderinės sistemos statinys iš juodo, rudo, tamsiai žalio marmuro su papuošimais iš alebastro. Altoriaus aukštis - 14,25 metro, plotis - I pav. Didžiojo altoriaus iwstatiravimo s/>ivndimas stilistinio 93
ISSN 1392-155X Kulnims paminklai / / 7 2013 Mokslo darbai 5 pav. a) Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios didysis altorius (analogas) b) Gdansko Šv. Jono bažnyčios didysis altorius (analogas) c) Dresdeno Šv. Sofijos bažnyčios didysis altorius (analogas) 5 metrai, puoštas reljefais, sėdinčių ir stovinčių šventųjų apvaliosiomis skulptūromid. Atsižvelgiant į tai, jog manoma, kad Svč. Trejybės altoriaus autorius buvo vokiečių kilmės skulptorius, pasirinkti dar dviejų altorių analogai iš Vokietijos: Gdansko (buvęs Dancigas) Šv. Jono bažnyčios (5b pav.) ir Dresdeno Šv. Sofijos bažnyčios (5c pav.) didieji altoriai. Nustatyti renesanso didžiąjam altoriui būdingus bruožus pagelbėjo lenkų tyrėjų išleista knyga Studia nad dziejami kultury artystycznej poznego renesansu w polsce" (Torunė, 1962 m.). Analogų ir tyrimų medžiagos dėka buvo apibrėžti galimi Šv. Stepono bažnyčios didžiojo altoriaus stilistinio restauravimo aspektai: 1) orderinė sistema su horizontalių ir vertikalių dominavimu; 2) altoriams būdinga veržimosi į viršų išraiška: tarpsniai laiptiškai siaurėja, pati altoriaus forma išaukštinta; 3) tarpsnių skaičius 5-6: du apatiniai sudaro cokolį su mensa, trečiasis - pagrindinis (plačiausias), likusieji laiptiškai mažėjantys; 4) centrinė altoriaus dalis yra skaidoma dorėninio, jonėninio arba korintinio orderio kolonų, 94
Renata Kalvaitytė, Jonas C lemia Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios interjero restauravimo ir atkūrimo pasiūlymai viršutiniai - jonėninio arba korintinio; 5) vidurinę altoriaus dalį kolonos dalija į tris dalis: vidurinė, apsupta kolonų, skirta pagrindiniam paveikslui arba skulptūrinei scenai, šoninės, įrėmintos kolonų ir piliastrų, skirtos šventųjų paveikslams arba apvaliosioms skulptūroms; 6) pagrindinis tarpsnis nuo viršutiniųjų perskirtas plačiu dekoratyviniu frizu, kai kur su reljefine lipdyba; 7) viršutiniai tarpsniai įrėminti dviejų / keturių kolonų, o iš šonų puošia reljefai, sėdinčių ir stovinčių šventųjų apvaliosios skulptūros, obeliskai arba voliutos išraiškos plokštumos; 8) viršutinėje dalyje virš karnizo stovi alegorinė skulptūra; 9) frizai, karnizai puošti reljefiniais lipdiniais; 10) naudojamos medžiagos: smiltainis, marmuras, alebastras, kai kur auksuojamos detalės (pvz., korintiniai kapiteliai), naudojama polichromija. Didžiojo altoriaus interpretacijos sprendimas (6 pav.) Altoriaus interpretacijos tikslas - stengtis parodyti atkūrimo laikotarpį, artimesnį mūsų laikams bei teisingesnį autentiškumo aspektu. Altoriaus sprendimas tiesiogiai siejamas su prieš tai sukurtu stilistinio restauravimo didžiuoju altoriumi. Perimtas kompozicinis siluetas, bendrieji bruožai. Altorių sudaro orderinė sistema, 5 tarpsniai: du apatiniai sudaro cokolį su mensa, trečiasis - pagrindinis, o likusieji laiptiškai mažėjantys; vidurinę altoriaus dalį piliastrai dalija į tris dalis: centrinė skirta pagrindiniam siužetui - šv. Steponui, šoninės - šv. apaštalams; ketvirtasis tarpsnis įrėmintas dviejų voliutos išraiškos plokštumų, o centre yra šv. Stepono siužetas iš Evangelijos; viršutinėje dalyje virš karnizo stovi alegorinė skulptūra. Karnizai (traukos) lakoniški, monumentalūs. Naudojamos medžiagos: pagrindas mūrinis, cokolio plokštumos dengiamos granito plokštėmis, kiti tarpsniai glaistomi ir dažomi, puošybos elementai atliekami graviravimo ir sgrafito technika; trečiojo, ketvirtojo tarpsnio nišose šventųjų siužetai vaizduojami vitražuose. Kairysis transepto altorius (7 pav.) statytas apie 1772 m. kunigo Bučinskio lėšomis. Jis yra trijų tarpsnių, su dviem t r l ^ k - 6 pav. Didžiojo altoriaus interpretacijos sprendimas 7pav. Kairiojo transepto altoriaus restauravimo sprendimas 95
ISSN 1392-155X Kulnims paminklai / / 7 2013 Mokslo darbai mūrinėmis kolonomis. 1783 m. inventoriuje minima, kad pirmame tarpsnyje centre yra Nukryžiuotojo figūra, antrajame - šv. Elenos gipsinė skulptūra, iš šonų ant karnizų gipsinės sėdinčių angeliukų figūros su paauksuotais sparnais. Prie pat lubų, trečiajame tarpsnyje - Apvaizdos akis, apsupta spindulių ir gipsinių angeliukų. Polichromijos tyrimų ataskaitos duomenimis, visas altorius dažytas dirbtinio marmuro technika. Kolonos tamsios, rudai ochrinės su sodriomis rudai vyšninės spalvos gyslelėmis, piliastrai truputį šviesesni, geltonai pilki su baltu. Masyvūs horizontalūs sudalijimai akcentuojami šviesesne spalva. Centrinėje dalyje pieštųjonikų eilė išryškina grakštų altoriaus nišos siluetą. Korintinio orderio kolonas grakština paauksuoti kapiteliai ir bazės. Trečiajame tarpsnyje matomų angeliukų veidai netonuoti spalvomis, tapyti šilta rausva spalva. Altoriaus fizinė būklė bloga: antrajame tarpsnyje nėra dešinėje sėdinčio angeliuko ir gipsinės vazos su lipdytais augaliniais motyvais, lango nišoje buvusios skulptūros (išlikęs tik skulptūros pagrindas). Ypač pažeista altoriaus cokolinė dalis, traukos, kolonų ir piliastrų korintiniai kapiteliai, skulptūrinė lipdyba. Iliuzinė tapyba išsisluoksniavusi, atsilupusi. Altoriaus paviršius vietomis pažeistas iki mūro. Turint pakankamai duomenų šį altorių siūloma tvarkyti fragmentinio restauravimo metodu. Dešinysis altorius panašaus aukščio ir stilistikos kaip kairysis, taip pat trijų tarpsnių su dviem mūrinėmis korintinio orderio kolonomis. Jo puošyba saikingesnė, struktūra monumentalesnė. Lipdyba matoma tik viršutinėje dalyje - glorijos vaizdavime (debesys su angeliukų veidais). Altorius perdažytas mažiau kartų: nėra rausvai rudo marmuro imitavimo sluoksnio. Dėl to manoma, kad altorius pastatytas vėliau negu kairysis (1783-1785 m.), jis neminimas 1783 m. inventoriuje. Dėl negausios lipdybinės puošybos altoriaus fizinės netektys menkesnės: nėra lango nišoje buvusios skulptūros. Mūro ir viršutinio sluoksnio pažeidimai panašūs į kairiojo, polichromijos būklė bloga. Turint pakankamai duomenų šį altorių siūloma taip pat tvarkyti fragmentinio restauravimo metodu. Baigiamojo darbo stadijoje atlikti galimi spalviniai šoninių transepto altorių sprendimai, neišlikusių skulptūrinių elementų atstatymas (remiantis interjero polichromijos stratigrafijos fiksacijos lentelėmis, G. Eidukevičiūtė, 1989 m.). Sakykla barokinė, puošta iliuzinės tapybos motyvais. Spalvinės plotmės ir juostelių pagalba kuriamas piešinys, kartojantis sakyklos architektūros charakterį. Kitas įdomus sakyklos elementas - tarp piliastrų dramblio kaulo spalvos fone įkomponuotas asimetriškas, lankstaus piešinio dekoratyvus, abstraktus motyvas, kuris primena išsiraičiusi augalinį piešinį. rnamentas panašus į rokoko laikotarpiu naudotus rokailius. Dabartinė sakyklos būklė bloga: pažeistas mūras, polichromija išlikusi fragmentiškai, nebeliko ir sakyklos karūnos. 1783 m. inventoriuje minima, kad sakykla mūrinė, o ant jos viršaus išdrožinėta figūra, vaizduojanti šv. Dvasią, įvairiom spalvom išmargintą." Baigiamojo darbo užduotimi tapo atkurti sakyklos pirminį vaizdą: suprojektuoti sakyklos karūną su skulptūra, remiantis inventoriaus duomenimis ir analogais iš Vilniaus Šv. Rapolo, Švč. Trejybės ir Visų Šventųjų bažnyčių bei naudojantis polichromijos tyrimų medžiaga atkurti visą iliuzinės tapybos vaizdinį (8 pav.). Vargonų choro tribūnos ankstesnių remontų metu buvo permūrytos baroko stiliumi. Ant jų yra tos pačios stilistikos polichromijos fragmentų kaip ir ant sakyklos. Tribūnos dekoruotos ccntrišku principu - akcentuota centrinė ašis, ant kurios išryškėja ovalas, apsuptas lenktų, netaisyklingų formų pusmėnulių. Visa kompozicija gerai matoma šviesiame pagrindo spalvos plote. Šoniniai tarpsniai rėminami mažų piliastro formos piešinių. 96
Renata Kalvaitytė, Jonas C lemia Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios interjero restauravimo ir atkūrimo pasiūlymai 8 pav. Sakyklos ir chorų tribūnos policluvmijos restauravimo sprendimas S- J M y ^ V» -'.I v LiJtodr. Vargonų prospektas neišlikęs. Istorinių duomenų apie buvusią išvaizdą nėra žinoma, todėl atkūrimas yra problemiškas. Atsižvelgiant į rekonstruotą ir įgavusią barokines formas chorų tribūną, pasirinktas stilistinio restauravimo metodas ieškant analogų. Remiantis Girėno Poviliono knyga Vargondirbystės menas Lietuvoje: nuo baroko iki klasicizmo" ir joje pateiktais pavyzdžiais parengtas vargonų prospekto eskizas. Analogai pasirinkti iš XVII a. pab. darytų vargonų, įrengtų Semeliškių Šv. Lauryno, Skaudvilės Šv. Kryžiaus ir Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčiose. Interjero kilnojamąją vidaus įrangą - klausyklas, suolus, šviestuvus - siūloma suprojektuoti pagal konkrečius analogus iš Lietuvos, Vidurio Europos, klausyklą įrengti pagal autentiškus XVIII a. pavyzdžius iš Vilniaus arkikatedros ar Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios, pakabinamus ir sieninius šviestuvus pagaminti kaip baroko laikotarpio kopijas. Suolus suprojektuoti lakoniškus, atspindinčius tik esminius XVII-XVIII a. bruožus: vertikalių ir horizontalių dominavimą, monumentalumą. Polichromija Vertingiausia puošyba - ant presbiterijos sienos nutapytas didžiulis raudonas baldakimas, atstojęs didžiojo altoriaus retabuląir foną paveikslams (priskiriama XVIII a. II p., dviejų tarpsnių, išlikęs fragmentiškai), taip pat trečiojo dažymo etapo (1806 m.) tapyba (9 pav.), kurią matome ant minėtos sakyklos, chorų tri- ibtliaii»i> H iiilt >1 9 pav. 1806 m. išlikusios policluvmijos fragmentai B. 0 f t 9 C i. i 97
ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / / 7 2013 Mokslo darbai lpav. a) R. Kalvaity tės projektas: Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios interjero atkūrimo perspektyva b) R. Kalvaitytės projektas: Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios interjero atkūrimo perspektyva būnos, transepto altoriuose, ant piliastrų (augalinio motyvo rozetės). 1812 m. vykę neramumai smarkiai pakenkė puošybai, todėl per vėlesnius remontus 1821-1828 m. ankstesnio etapo elementai buvo uždažomi melsvais kalkiniais dažais: rozečių vietose nupiešti vienspalviai ratai, sakykla ištisai nudažyta mėlynai su tamsesniu apvadu. Šiuo etapu apsidės skliaute atsirado figūrinės tapybos kompozicija: du angelai prie gyvenimo šaltinio. Paskutinis išlikęs puošybos etapas yra XIX a. pabaiga. Vieninteliai fragmentai - dvi karūnos ant piliastrų transepto ir navos susikirtime, virš gilesniuose sluoksniuose rastų rozečių. Tam pačiam laikotarpiui priskiriami ir apvadai aplink langus. Siūloma sienų puošybą restauruoti išsaugant visų laikotarpių vertingus tapybos pavyzdžius, o 1806 m. iliuzinės tapybos fragmentus nuvalyti, konservuoti ir didesne apimtimi restauruoti retušavimo technika (8 pav.). Grindys 2009 m. archeologinių tyrimų metu surasti du buvusių grindų lygiai - keraminių ir plytų. Tačiau neturima jokių tikrų žinių apie pirminį bažnyčios inteijerą, o ir vėliau pastato grindys ne kartą rekonstruotos: keramines plyteles vėl keitė plytų grindys, kol 1894 m. galiausiai įrengtos medinės. Todėl susieti rastus grindų lygius su tam tikrais bažnyčios rekonstravimo etapais yra gana problemiška. Dėl šios priežasties pasirinkta siūlyti įrengti dviejų atspalvių šachmatų principu įstrižaine klojamas 45X45 cm granitines plyteles, būdingas baroko laikotarpiui (3 pav.). Išvadoje, magistro projektinėje dalyje, remiantis tyrimų duomenimis bandyta atkurti vertingiausią bažnyčios vidaus įrangą ir polichromiją. Neišlikę elementai projektuoti vadovaujantis stilistinio restauravimo ir interpretacijos metodais. Šv. Stepono bažnyčios inteijero restauravimo ir atkūrimo sprendimai pateikti įvairiomis vaizdinėmis priemonėmis: brėžiniai, eskizai, trimačio vaizdo vizualizacijos. Galutinio rezultato perspektyvose (10a, 10b pav.) matomas galimas vaizdas, kaip atrodytų bažnyčios vidaus erdvė įgyvendinus siūlomus interjero atkūrimo sprendimus. Šis darbas yra kultūros paveldo objekto - Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios - vertingo renesanso ir baroko samplaikos inteijero atgaivinimo projektas kaip vienas iš galimų variantų. Siekiant šią šventovę atgaivinti ir įtraukti į kitų veikiančių ir reprezentuojančių "»j. (... v -^SsT' «V į «vįįz'- 1-98
Renata Kalvaitytė, Jonas C lemia Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios interjero restauravimo ir atkūrimo pasiūlymai Lietuvos renesanso paveldą bažnyčių sąrašą, siūloma atlikti trūkstamus tyrimus: menotyrinius, skliautų polichrominius tyrimus, patikslinti sienų, barokinių altorių ir sakyklos, chorų dalies ir apsidės polichrominius tyrimus, atlikti mikologinius, vidaus fizinius-cheminius tyrimus ir sukauptus reikiamus tyrimus ir medžiagą parengti interjero restauravimo-pritaikymo projektą. in 2005. The high altar did not survive in the interior of the church. The other altars, pulpit, choir loft were damaged. R. Kalvaitytė, MA of Vilnius Academy of Arts, Prof. J. Glemža, the scientific adviser, prepared the project for restoration of interiors of this church, using the method of fragmentary restoration. It is suggested to recreate the high altar using the methods of stylistic restoration and interpretation. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 1. Lietuvos architektūros istorija, t. 1. Vilnius: Mokslas, 1988. 2. Paminklą sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 3. VRUBLIAUSKAS D. Šv. Stepono bažnyčios Polichromijos tyrimų ataskaita. 1989 m., VAA, F5 4769. 4. DIČIUVIENĖ R. Šv. Stepono bažnyčios istoriniai tyrimai. 1988 m., VAA, F5 4491. 5. KAZLAUSKIENĖ D. Šv. Stepono bažnyčios architektūriniai tyrimai. 1995 m., UAB PRI archyvas. 6. KAZLAUSKIENĖ D. Šv. Stepono bažnyčios architektūriniai tyrimai mūrų, atidengtų archeologinių tyrimų metu. 2008 m., UAB PRI archyvas. 1. STEPULIENĖ V. Šv. Stepono bažnyčios restauravimo-pritaikymo koncepcija. 1995 m., UAB PRI archyvas. Vilniaus Dailės akademija Maironio g. 6, Vilnius EI. paštas: rkalvaityte@yahoo.com, jonas.giemza@takas.lt Gauta 2012-11-07 įteikta spaudai 2013-03-19 SUMMARY Renata Kalvaitytė, Jonas Glemža SUGGESTINS FR RESTRATIN AND RECREATIN F ST. STEPHAN CHURCH INTERIRS IN VILNIUS Renaissance church of St. Stephan was built in Vilnius at the beginning of the 17 lh century. Later Baroque side altars, pulpit and choir loft were added to the interiors of the church. In the 19,h ccntury the building was deserted, turned into a warehouse and its environment was transformed into industrial area. Having returned the church to Vilnius diocese, its exterior restoration was begun 99